Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pirmadienį vyko susitikimas su rašytoju – vakaras su Andriumi Užkalniu. Tema buvo jo naujausioji knyga – „Trečioji evangelija: griūtis ir laisvė“, kurioje prisimenamas ir aptariamas pirmasis Lietuvos laisvės dešimtmetis.
Pirmoji nuostaba buvo jau pradėjus rinktis svečiams. Kaip galima būtų įsivaizduoti iš piktų komentatorių, daugelis Užkalniu piktinasi ir nejaučia jam simpatijų. Kiek jau čia, galvotum, susirinks žmonių? Renginys ne kokiame Vilniaus prabangiame viešbutyje, kur ateitų kita „grietinėlė“, kaip pavadina kai kurie skaitytojai – renginys rajono bibliotekoje. Ir dar vasarą, kai šilta ir visi užimti savais reikalais. Ir dar pirmadienį, į darbo pabaigą. Kiek bus žmonių – penki? Dešimt?
Per nepilną pusvalandį iki renginio susirinko visiškai pilna salė. Gerai dar, kad stovinčių nebuvo, bet nedaug trūko ir iki to. Žurnalų ir knygų, kurias rašytojas atsivežė pardavimui, vos užteko. Taigi, kai autorius patrauklus, nesutrukdo nei renginio laikas, nei metų laikas, nei tai, kad jis vyksta ne didmiestyje.
Antroji nuostaba – susirinkusi publika. Manėte, pensininkai yra suniurę, dažniausiai Užkalnio heiteriai, nepatenkinti gyvenimu komentatoriai? Klydote. Klydau ir aš – prisipažinsiu, statistinį Užkalnio komentatorių-nekentėją ir įsivaizduodavau kaip piktą pensininką. Tačiau gal 70 proc. susirinkusios į renginį publikos buvo apie 60-ies ir vyresni.
Tiek daug tokių šviesių pagyvenusių žmonių vienoje vietoje esu mačiusi nebent filharmonijoje. Moterys pasipuošusios gražiausiais kostiumėliais, skoningai pasidažiusios, vyrai išsikvepinę, dailiais marškiniais. Visi nepaprastai mandagūs – kiekvienas įėjęs svečias pasisveikino su kitais atėjusiais. Iš visų susirinkusių tik vienas žmogus pasirodė neadekvatus - bet keistuolių pasitaiko visur, ir jų mažuma.
Visi kiti – tai buvo ne šiaip smalsuolių susirinkimas. Buvo akivaizdu, kad susirinko gerbėjai.
„Įsidėjau porą turimų jo knygų, gal pasirašys“, – į išsipūtusią rankinę rodė viena senolė draugei.
Ir galiausiai, trečiasis nustebimas, kuris turbūt ištinka tik pirmą kartą Užkalnį matančius gyvai, buvo paties rašytojo energija. Jis skleidė tokią šilumą, kokios įsivaizduot negalėtum, jeigu tapatintum jį su tekstų, kuriuos rašo, personažu.
Ypatingos inteligencijos, nepaprastai mandagaus ir šilto bendravimo autorius, pasakodamas apie knygą, perteikė jos dvasią ir savo paties artimas sąsajas su Kaunu bei Garliava, kurioje vyko renginys.
Paklaustas, su kuo iš „grietinėlės“ daugiausia bendrauja, Užkalnis net prajuko – kokia čia gali būti grietinėlė. Tas paprastumas atsispindėjo visame vakare, o pasakojimas ir susitikimo vedimas buvo betarpiškas.
Čia rašau ne tam, kad skelčiau ditirambus ir tiesiog apipasakočiau vakarą pagyromis. Ne, čia rašau tam, kad visi, kurie turi abejonių, koks autorius yra kaip žmogus, ateitų į kada nors vyksiančius renginius ir pamatytų patys. Dažnai girdžiu svarstymų, ar ironiški, aštrūs tekstai, yra personažas, ar tikrasis Užkalnis. Niekas geriau neatsakys į šį klausimą, kaip asmeninis susitikimas. Ir jo publikos – malonių, inteligentiškų ir šiltų žmonių – pažinimas.
