Kai sužinojau, kad maestro Vytautas Juozapaitis kandidatuoja Kauno mero rinkimuose, man kilo klausimų. Pirmiausia, kuo jis susijęs su Kaunu? Be to, kad dainavo mūsų muzikiniame teatre? Nelabai kuo ar bent jau tai tikrai plačiai nežinoma.
Ką jis žino apie mūsų poreikius? Ir kuo jis įgalus į juos atsižvelgti? Kai žmogus turi patirties įvairių reikalų valdyme, kas kita, bet kai yra kūrėjas, menininkas, iš jo tikrai nesitiki didelių valdančiojo sugebėjimų. Garsus tuo, kad žinomas veidas? Nežinau. Kaip ten bebūtų, dėl visų šių abejonių už jį nebalsavau.
Ir kaip paskui supratau, ačiū Dievui.
„Prie Matijošaičio net nepriartėję konkurentai kaltina kauniečius“, – taip buvo sakoma žinių reportaže.
Kaip sakė, trečioje vietoje likęs ir mažiau kaip 10 procentų rinkėjų balsų surinkęs konservatorius Vytautas Juozapaitis turėjo ką pasakyti apie kauniečius. Jis sakė, kad dar kartą Visvaldo Matijošaičio išrinkimą vertina kaip psichologinę kondiciją.
„Aš tai vertinu kaip inerciją ir kaip tam tikrą Stokholmo sindromą, jeigu žinot, kas tai yra“, – sakė Juozapaitis.
Stokholmo sindromas – psichologinis reiškinys, kai įkaitai savo pagrobėjams ima jausti šiltus jausmus.
„Jiems matyt norisi, kad būtų toks šeimininkas kieta ranka, kuris čia visus gali išsiuntinėti – ir nebūtinai lietuviškai“, – piktinosi Juozapaitis.
Maestro, ačiū Dievui, jūsų neišrinkome. Kaip galima žmones, kurių miestą pretendavote valdyti, išvadinti vos ne psichiniais ligoniais? Ir išraiška kokia buvo kalbant, koks pasipiktinimas... Dar vaikystėje esami mokomi pralaimėti taikiai, tai matyti, kaip suaugęs ir, neva, kultūrą taip vertinantis žmogus šitaip putoja iš pykčio – bjauru.
Jei kitą kartą kandidatuosite kitame mieste – kokiame, nežinau, nes ir su Kaunu nebuvote susijęs – pasistenkite valdytis. Ir neparodyti savo tikrojo požiūrio į rinkėjus. Antraip vėl sudegsite.
