Nes mūsų niekas neužpuolė, mūsų niekas nenuskriaudė ir jokio grėsmės mūsų šeimai aš nematau. Na, nebent kažkur sukiojasi kokia riestauodegė, tobulomis priaugintomis blakstienomis ir papūstomis lūpomis ar koks tobulas vyrukas su idealiu presu. Bet nuo tokių „pavojų“ neapginsite.
Matau, kad sąvoka tradicinė šeima dabar tapo nuvalkiotu skuduru, skirtu prisidengti savo viduramžišką tamsuoliškumą, netoleranciją, negebėjimą matyti įvairovės, priimti kitokį ir keistis. Dar nejaukiau tampa, kai pažiūri, kokie veikėjai tuo skuduru mojuoja ir renkasi į Šeimų maršą... Šventuoliai šeimos gynėjai su Birutėm ir Gretutėm pašonėje. Nešvankių anekdotų gerbėjai. Gydančio vandens pilstytojai. Aš nenoriu, kad mūsų šeimą su tuo tapatintų.
Juolab nemanau, kad tokia sąvoka kaip „tradicinė šeima“ apskritai gali būti diskutuojama ir kažkaip išskiriama valstybės lygiu. Taip, apie tokią šeimą galėtų diskutuoti sociologai, antropologai, į visuomenės raidą besigilinantys filosofai. Bet valstybės lygiu tokio dalyko kaip tradicinė šeima apskritai negali būti. Kodėl? Todėl, kad mūsų valstybėje visi piliečiai yra lygūs. Valstybė negali iškelti turinčių šeimas aukščiau vienišų, negali išskirti vieno šeimos modelio virš kitų.
Apskritai, ką vadiname tradicine šeima?! Ar tai – tik tos šeimos, kur abu tėvai augina vaikus? O jie turi būti susituokę ar ne? O kaip su tom šeimom, kur tėvai nesusituokę? Gal tai – nebe šeima? Bet jie gyvena drauge ir kartu augina vaikus... O kaip tie, kurie susituokę, bet kartu nebegyvena ir vienas iš tėvų visai nebesidomi savo vaikais? O kaip tie, kurie susituokę, bet vienas iš tėvų dirba užsienyje ir vaikus mato kartą per pusę metų? O tolimųjų reisų vairuotojų ar jūrininkų šeimos? Jos tradicinės ar ne? O šeimos, negalėjusios ar nenorėjusios susilaukti vaikų? O kaip mamos ar tėvai vieni auginantys vaikus? O kaip susituokę antrą, trečią kartą? O seneliai, auginantys mažus vaikus, savo anūkus? Vyresnieji broliai ar sesės, globojantys jaunesniuosius?
Tų šeimos modelių yra begalė ir valstybė neturi teisės išskirti nė vieno kaip viršesnio už kitus... Ir aš nesutinku, kad mane išskirtų. Tiesiog dėl to, kad mano gyvenimas susiklostė taip, o ne kitaip, negaliu jaustis nei viršesnė, nei prastesnė už tuos žmones, kuriems gyvenimas susiklostė kitaip.
Taigi, noriu paklausti, kurį šeimos modelį ketina ginti šeimos gynimo maršo organizatoriai? Ir kas tai šeimai grasina? Ar partnerystės įstatymas kažkaip paveiks šeimas? Privers jas užleisti savo namus ir užrašyti savo turtą partnerių poroms? Įves „pirmos nakties teisę“? Atiduos visus susituokusių asmenų vaikus partnerių poroms? Neteko to girdėti...
O ką padarys Stambulo konvencija? Tarptautiniu mastu uždraus pasakoti gašlius moteris žeminančius anekdotus? Manau, tas maršas yra visai ne apie tą įstatymą, ne apie konvenciją ir net ne apie šeimas. Tai apie mąstymo ribotumą, nenorą pripažinti, kad pasaulis yra platesnis ir įvairesnis, negu matėme augdami sovietmečiu.
Prisiminkime, juk tais laikais „nebuvo“ nei sekso, nei gėjų, nei bedarbių, nei neįgalių žmonių, nei psichinių sutrikimų, net kairiarankių nebuvo. Tais laikais kitoniškumo priėmimo nebuvo visiškai – neatitinki standartų, tai būsi paslėptas internate, perauklėtas, perkeltas ar priverstas slėptis. Tiesiog vyravo principas „nematau ir širdies neskauda“.
Manau, šis maršas yra apie šio principo gynimą. Jis vis dar gajus, net praėjus 30 Nepriklausomybės metų. Dėl jo ne tik LGBT žmonės, bet ir psichikos sutrikimų turintys, neįgalūs, „ne tos“ tautybės ar rasės žmonės atsiduria užribiuose – jų kratomasi darželiuose, mokyklose, darbovietėse, baidomasi net globos namų steigimo kaimynystėje... Nenoriu, kad toks maršas „gintų“ mano šeimą ir mano vaikus. Nenoriu, kad bent vienas iš mano vaikų bent minutėlei pasijaustų „netinkamas“, prastesnis Lietuvos pilietis, jei jo ar jos lytinė orientacija, gyvenimo būdas, profesijos ar gyvenimo draugo pasirinkimas neatitiks maršo rėksnių skelbiamų „standartų“. Prašau nuo tų rėksnių apginti mano vaikus.
Dar iš tradicinės šeimos gynėjų vis girdžiu, kad gėjai ištvirkins mūsų vaikus... Atleiskite, bet man tai primena viduramžiškas pasakas apie macus su krikščionių vaikų krauju. Pamenate iš istorijos pamokų, į ką tos pasakėlės išvirsdavo? Į ką tai išvirto XX a. viduryje?
Galiausiai, įsijunkime sveiką protą, paskaitykime žiniasklaidą, pažiūrėkime statistiką – vaikai tvirkinami tiek tos pačios, tiek priešingos lyties „dėdžių“ ar „tetų“. Tvirkinami tiek įsivaikinti, tiek savi, tiek kraujo ryšiais susiję vaikai... Pati, būdama dar paaugle, patyriau ne vieną priekabiavimo atvejį iš suaugusių vyrų. Nė viena lesbietė prie manęs nepriekabiavo ir manęs ištvirkinti nesikėsino.
Galiausiai, partnerystės įstatymas net nekalba apie vaikus. Net apie nevienalyčių partnerių porų vaikus. Tai kas ir kaip tuos mūsų vaikus tvirkins? Žinojimas, kad būna kitokių porų? Kad „legali“ ne tik heteroseksuali orientacija? Na, atleiskite, bet įsitikinimas, kad vaikai tai žinodami masiškai taps homoseksualūs, yra mažų mažiausiai naivus...
Įdomu, jei galima kažką įtikinti tapti homoseksualiu, kodėl niekas iki šiol visų homoseksualių žmonių neįtikino tapti heteroseksualiais? Na, nebent apsimetinėjimą, nutylėjimą, tiesos nesakymą, savo prigimties ir savasties neigimą (kas žmones, o ypač paauglius veda į depresija, rizikingą elgesį, priklausomybes ar net savižudybes) laikysime orientacijos pakeitimu. Ar to ir linkime savo vaikams? Norime juos visus įvilkti į tvarkingas, tvarkingos orientacijos, tvarkingo tradicinio gyvenimo su tvarkinga tradiciškai priderama profesija ir tvarkinga tradicine šeima uniformas (na, kad nebūtų gėda žmonėms parodyti), nekreipdami dėmesio, kas ir kokie tie mūsų vaikai iš tiesų yra, neįsiklausydami į juos, neleisdami jiems savęs priimti tokiais, kokie jie yra, pasmerkdami juos iš anksto savo šūkiais ir ginamomis „vertybėmis“, net neprisileisdami jų, kad atsivertų mums – savo artimiausiems žmonėms?..
Jeigu tradicinė šeima yra apie tai, kad nei joje, nei šalia jos nėra vietos kitokiam žmogui, aš nenoriu, kad mano šeimą taip vadintumėte.
Visi esame lygiateisiai valstybės piliečiai, visi atliekame tokias pačias pareigas valstybei, taigi nusipelnome, kad valstybė visiems užtikrintų vienodas teises. Nenoriu, kad valstybė stovėtų su žvake savo piliečių miegamuosiuose ir rūšiuotų juos į tinkamus ir netinkamus, labiau vertus ir mažiau vertus.
Noriu, kad mano vaikai augtų laisvi ir nevaržomi kažkieno susigalvotų standartų apie „deramas“ orientacijas, profesijas ar šeimos modelius.
Kaip gražiai švenčiame Europos dieną, švęsdami Europos tautų įvairovę, taip, tikiuosi, kažkada gražiai švęsime ir šeimų įvairovę. Tada ir aš dalyvausiu. O kol kas prašau mūsų šeimos nevadinti tradicine šeima ir nuo nieko neginti.
