Jei pamenate, esu gyvenimu Lietuvoje patenkintas homoseksualus vyras, kurio niekas nepersekioja ir kuris nejaučia jokios priespaudos. Labiausiai man neramu dėl infliacijos ir griūvančių Lietuvos tiltų, o ne dėl to, kad visur neplevėsuoja vaivorykšės vėliavos, kad gatvės neišdažytos LGBT simbolika ar kad kažkieno lyties užgaidos netenkinamos pase. Per metus niekas nepasikeitė – kaip laisvas, seksualinių revoliucijų avangarduose raudonų, atsiprašau, vaivorykštės vėliavų nenešantis pilietis, vis dar jaučiuosi gerai. Ir vis dar su tuo pačiu partneriu jau nebeskaičiuoju kiek metų. Su kaimynais vis dar sveikinamės, darbe vis dar nepatiriu jokio mobingo, laukiu Ukrainos pergalės prieš rusofašizmą ir džiaugiuosi gyvenimu. Tik viešajame diskurse įsisiūbuoja vis didesnės ideologinės kairės ir dešinės pjautynės, kuriose nieko doro apart dviejų klausimų – partnerystės ir trans teisių – negalinti pasiūlyti kairė kaltina konservatyvią visuomenę visomis įmanomomis nuodėmėmis, tarp kurių, žinoma, homofobija. Tik klausimas, kas labiau homofobiškas – taip niekinama „tamsi“ visuomenė ar „progresyvieji“, lieka atviras.
Galite nesutikti – juk kairė tiek daug aukojasi – išsikabinėja visokias vaivorykštės vėliavėles, siūlo tai vieną nepamatuotą teisės aktą, tai kitą – viskas užguitų homoseksualių žmonių vardan. Koks užsigedimas! Jokio kompromiso – paprastas teisinių aspektų – bendro turto vedimo, paveldėjimo ir asmeninių civilinių santykių sureguliavimas be „asmeninių santykių kūrimo ir apsaugos“ yra blogis ir atsilikimas. Todėl be didelių diskusijų Seimo komitetuose ir visuomenėje atmetami visi neideologizuoti teisės aktų projektai ir apsistojama ties tuo, kuriam visuomenė ir Seimas nepritars.
Mano galva, tai yra tikroji homofobija – kalbėjimas už pagalbos neprašančią visuomenės grupę ir savo ideologinių nesąmonių grūdimas į teisėkūrą žinant, koks bus rezultatas – joks. Ar ne paradoksalu, kad „homofobės“ Agnės Širinskienės siūlomas susitarimas dėl bendro gyvenimo ar „homofobo“ Saudargo artimo ryšio įstatymas turi daug daugiau galimybių sutvarkyti klausimus, už kuriuos į šventąjį karą išėjo progresyvioji kairė ir jos draugai?
Jeigu progresyviajai kairei būtų pavykę peržengti savo pasipūtimą, gal dabar nereikėtų sėdėti ir virkauti, kad štai, neužtenka balsų, ach, kaip čia dabar visuomenė nepritaria tokiems dalykams. Įsivaizduokite – demonizuojama ir ignoruojama konservatyvi visuomenė nenori naujo politizuoto „šeimos“ modelio. Kas galėjo pagalvoti? Tik ne partnerysčių autoriai, bandydami „homofobijos“ šydu dangstyti savo nekompetenciją ir užsispyrimą.
Pastarųjų metų patirtis rodo, kad homoseksualių porų praktines problemas geriau gali spręsti konservatyvūs politikai, o ne progresyvioji kairė, kuri, kaip visada susikuria problemą lygioje vietoje ir dėl to nukenčia visi – kaip niekad poliarizuojasi visuomenė, homoseksualūs žmonės tampa politinių kovų įrankiu, nelieka nei laiko, nei noro be isterijų koncentruotis į svarbius klausimus. Esu tikras, kad civilinė sąjunga, tokia, kokios formos ją siūlo jos autoriai, Seime neturi jokių šansų. Neturi ji jų ir plačiojoje visuomenėje, kuri pastoviai mokoma, kaip reikia mąstyti, ir kuriai nuolat primetama „skola“, „kaltė“ ir panašūs dalykai.
Atleiskit, man gal kažkas negerai, bet aš nematau, kuo man visuomenė skolinga norėdama tam tikrų saugiklių. Ir kuo ji kalta, kad su ja normaliai tokie klausimai neišdiskutuojami, aš taip pat nežinau. Aišku tik tai, kad suvokdami, jog tik tokiu būdu gali tikėtis susirinkti homoseksualių žmonių balsus, tokie „progresyvūs“ politikai ir toliau nekeis naratyvo ir mėtysis beviltiškais teisės aktų projektais ir kaltinimais, žadėdami lygybės rojų ir panašias fantazijas. Tikiuosi, kad jų elektoratas įsiskaitys ir suvoks, kad jie nei nori, nei gali atstovauti jo interesams ir yra tiesiog tiktokiniai populistai papūstomis lūpytėmis.
Visuomenė neturi būti įpareigota nei priimti homoseksulias šeimas, nei jų nekęsti – kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie tai, kas jam brangu. Ta „visuotinė lygybė“ turi kilti iš apačios, o ne iš viršaus – jeigu visuomenei atrodys, kad mano ir mano partnerio gyvenimas turi būti prilygintas santuokai, puiku, jei ne – irgi puiku, nes žmonės gyvena sau, o ne visuomenei ir niekam nėra lemta jos perauklėdinėti piktais grūmojimais pirščiuku.
Progresyviųjų politikų vietoje galvočiau taip – jeigu suprantama, kad gyvename konservatyvioje visuomenėje, kurioje visokie „šeimų eksperimentai“ tiesiog nėra priimtini, gal baikime šiuos cirkus ir paklauskim savęs – gal problema ne visuomenėje, o mūsų požiūryje į ją? Gal sėskim ir klausykimės, kalbėkimės, o ne laikykimės įsikibę savo nepajudinamų leftistinių įsitikinimų? Kai Teisės ir teisėtvarkos komitete buvo vykdomi klausymai, visiškai neatsižvelgta į siūlymą aiškiai nurodyti, kad civilinė sąjunga netapati šeimai. Juk būtent šis aspektas ir audrina žmones. Kartu paaiškėjo, kad tie „homofobams“ atstovaujantys kalbėtojai, išskyrus kelis religinius fundamentalistus, neturi visiškai jokio intereso dviem suaugusiems žmonėms neleisti gyventi kartu ir tvarkyti savo bendrą turtą, susižinoti gydymo ir kitais klausimais, kuriuos spręsti teisme yra neproporcingai ilgas ir sistemą užkraunantis procesas.
Net didžiausi „homofobai“ pritaria susitarimams dėl bendro gyvenimo ar kaip tai pavadinti. Tikrai norintys šioje srityje išspręsti vakuumo klausimą politikai už to ir kabintųsi, be jokių tuščių frazių ir frazyčių, kurių valstybė tiesiog nepajėgi kontroliuoti. Manau, tokį susitarimą sudarę žmonės patys jaus, ar jie „siekia sukurti ir apsuagoti savo santykius“, ar ne. Tai, kad jis atviras ne tik homoseksualioms poroms, bet ir daug didesnėms asmenų grupėms juk kaip tik turėtų būti pliusas, o ne minusas. Bet ne – įsijungia „žeminimo“, „tamsos“ ir panašūs virkavimai, kurie tiesiog parodo, kas yra tikrieji homofobai, o kam rūpi tradicinėse vertybėse apsaugoti laisvą žmonių gyvenimą, neakcentuojant tokio visiškai nesvarbaus ir nieko labai dominti neturinčio dalyko, kaip lytinė orientacija.
Apskritai, tokiuose ideologiniuose spektakliuose labiausiai nukenčia visuomenė, kuriai priskiriami skirtingi socialiniai vaidmenys – štai šitas geras, šitas jau blogas, kur visi matomi ir suprantami kaip kažkokios vienodos, nuasmenintinos grupės. Man niekas niekada neįteiks, kad partnerystėms, kokios jos siūlomos, nepritariantis žmogus yra mano priešas. Taip tiesiog nėra. Ir aš nesu jo priešas. Mūsų priešas yra kerojantis leftistinis kvailumas, kuris – kas galėjo pagalvoti – sulaukia atsako.
Kaskart, kai kalba pasisuka apie homoseksualių asmenų teises, aš vis primenu, kad Lietuvoje turim puikią įstatyminę nediskriminavimo bazę, kuri veikia. Apie tai daugelio pasaulio valstybių homoseksualių asmenų tik pasvajoti. Daugybė homoseksualių žmonių sau ramiai dirba darbus, mokosi, gyvena socialinį gyvenimą ir nestato savo asmenybės tik ant lytinės orientacijos. Jie yra vieni didžiausių progesyviosios kairės priešų, nes nesijaučia aukomis.
Progresyvioji karė deda visas pastangas, kad jų vidinis orumas virstų politine viktimologija ir tikrai dar ne kartą kiršins prieš juos visuomenę savo politine darbotvarke. Todėl atvirai sakau – jie ir yra tikrieji homofobai, savo ideologijos vardan žadėdami tai, ko negali įgyvendinti, mesdami homoseksualius asmenis į politinio fronto linijas, kuriose jie neturi jokio noro kariauti. Į šį šventąjį karą įtraukiamos ir moterys, nuolat joms primenant, kaip jas žemina darbdaviai ir kaip jos drįsta nebūti labai aktyviomis vadovėmis ir politikėmis. Čia vietos atranda ir tiktokinių nesąmonių prisižiūrėję paaugliai, nusprendę, kad jie neturi lyties ir nuo šiandien į juos reikia kreiptis ne „jis“ ar ji, bet „jie“.
Tai, kad progresyvioji kairė yra absoliučiai nepajėgi spręsti realių homoseksualių porų problemų, rodo ir nesena Tomo Vytauto Raskevičiaus užmačia įteisinti „partnerystes“ tik Vilniuje. Nekalbant apie tai, kad tai yra visiška politinė nesąmonė, paskutinis skęstančiojo šiaudas ir demagogija, verta paminėti, kad čia iš viso ištraukti „sugyventinių“ santykiai. Tai kas trukdė tą siūlyti nacionaliniu mastu vietoj kažkokių partnerysčių? Ar kohabitacija kažkaip ypatingai pažemins jau ir taip kartu gyvenančius žmones? Ne. Ar ji, patobulinta susitarimo dėl bendro gyvenimo aspektais, nužudytų bet kokią viltį susirankioti homoseksualių asmenų balsus kituose rinkimuose, nes nebebūtų, ko pasiūlyti? Tikrai taip. Todėl progesyvioji kairė negali sau leisti priimti tokių teisės aktų, kurie jai nebeleistų vaidinti didelės homoseksualių asmenų, kurie jai naudingi tik politiniams dividendams susirinkti, gynėja.
Apklausos rodo, kad progesyviajai kairei nusimato liūdnas gyvenimas. Galiu galvą guldyti, kad nauja politinė konjunktūra be isterijų išspręs visus svarbiausius homoseksualių porų praktinio gyvenimo klausimus daugeliui priimtinu būdu, kuris kairiosios apologetikos būreliuose vėl virs verksmais apie „pažeminimą“, „nukraujavimą“ ir„tamsumas“. Ir tada paaiškės, kas tikrai dirba tikrosios laisvės vardan, o kas tesivadina tos laisvės partija.
