Yra keletas aspektų, kurie gali būti diskusijos objektu, paliečiančiu daugelį šalies gyventojų. Visų pirma, kaip pavyzdį galime pateikti vyresnio amžiaus darbuotojus. Na, galime korektiškai ir empatiškai juos pavadinti silpnesniąją darbuotojų kategorija darbo rinkoje. Taip pat asmenis, kurie yra mažiau išsilavinę, dirba nekvalifikuotus darbus provincijose. Turbūt mažai kas susimąstė apie pastaruosius ne iš šešėlinės ekonomikos pusės, o iš galimybės apčiuopiamai gauti užmokestį už atliktą darbą.
Natūraliai kilo mintis iškelti šį klausimą į paviršių ir sukurti terpę pamąstymams. Šiandieniniame pasaulyje neretai viešumoje akcentuojamas vienas iš egzistuojančių ir veikiančių darbo teisės principų – ne diskriminacijos. Tačiau pastarasis dažniausiai naudojamas kaip įrankis populiarioje ir daug dėmesio sulaukiančioje temoje. O realybėje dažnu atveju pamirštama, kad reikėtų atsižvelgti ir į socialiai silpnesnes grupes, ne tik deklaratyviai akcentuoti bendrą darbuotojų interesų gynimą. Taip pat prisiminkime seną gerą patarlę: devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk. Todėl prieš priimant sprendimus būtina atlikti visus paruošiamuosius darbus.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, prieš šio pakeitimo įsigaliojimą nėra atlikti visi namų darbai: t. y., nepasirinkta ir nenuspręsta, kokios teisinio reguliavimo priemonės padėtų viską įgyvendinti. Kalbant apie minėtas darbuotojų grupes, yra keletas aspektų, kurie apsunkintų pastarųjų padėtį. Hipotetiškai įsivaizduokime pensinio amžiaus ar nekvalifikuotus darbuotojus provincijose, kurie galimai neturi banko sąskaitos, o jeigu ir turi, dažnu atveju gali nemokėti atlikti bankinių operacijų arba apskritai neturi galimybės išsigryninti gautų pinigų, kadangi šalies provincijose neretai tiesiog nėra bankomatų. Taip pat ne visada yra aiškus ir sklandus bankinių operacijų veikimas laiko prasme (vienu atveju darbo užmokestis sumokamas iš ryto, kitu atveju – po pietų), todėl darbuotojai gali nežinoti tikslaus pinigų atsiradimo laiko banko sąskaitoje.
Be to, darbuotojai gali susidurti su papildomais finansiniais bei laiko planavimo kaštais, t. y., vykimu į/iš pinigų išsigryninimo vietą, laiko kelionės organizavimui į minėtąją vietą ir kitais. Kas tai atlygins? Taigi, niekas nesusimąstė apie galimą situacijos apsunkinimą... Socialiai silpnesnės grupės ir vėl liko pamirštos... Atsiranda galimybė teisės į apmokėjimą už darbą sąstingiui, galimas atvejis, jog darbuotojai liks ne tik kad neapginti, tačiau galimai nuskriausti.
Kitas reikšmingas aspektas – ta pati patogi piktnaudžiavimo erdvė. Retas smulkiojo verslo darbdavys norės prisiimti didesnius finansinius įsipareigojimus. Todėl galime kelti klausimą, ar kai kurie darbdaviai nepasirinks jiems galimai lengvesnio kelio – pasinaudojant savo stipresne ekonomine bei socialine įtaka pasiekti susitarimą deklaruoti darbuotojo mažesnį darbo užmokestį – tai yra, koreguoti turimas darbo sutartis jiems palankesne kryptimi. Taigi, pasikoregavus darbo sutartis, galima ta pati situacija, kuomet darbo užmokesčio dalis ir toliau pagal žodinį susitarimą keliaus grynųjų pinigų pavidalu. Taip ir toliau mokant mažesnius mokesčius valstybei, sukuriant mažiau naudingą situaciją darbuotojams dėl ateities socialinių garantijų... Mokėjimai vokeliuose galimai niekur nedings...
Taigi, šis pakeitimas reikalauja tinkamesnio ir detalesnio pasiruošimo, siekiant, jog jis iš tiesų pradėtų veikti. Neišsiplečiant ir per daug nekritikuojant įstatymų leidėjo, kurio tikslas link šio pakeitimo yra sveikintinas ir iš tiesų labai aktualus, tačiau pats jo įgyvendinimas turi trūkumų. Galbūt investicijos į edukacines švietimo programas darbuotojams ir darbdaviams, apgalvojimas infrastruktūros pokyčių, tai yra, numatymas papildomų vietų pinigams išsigryninti bei skiriant dėmesio darbdavio pareigai nustatyti konkretų buhalterinių veiksmų atlikimo laiką darbovietėse, būtų vieni iš būdų tinkamam įstatymo nuostatų pasikeitimo įgyvendinimui. Taip pat, reikia įvertinti tai, jog nebūtų prielaidų galimam darbo sutarčių keitimui tik darbdavio iniciatyva, kadangi turi būti stengiamasi išlaikyti pusiausvyrą bei stabilumą darbo santykiuose.
