Įdomi ta dalis žmonių, kurie iš principo nėra nusiteikę prieš skiepus, prieš mediciną ar mokslą apskritai, neneigia pandemijos egzistavimo, neneigia viruso egzistavimo, tačiau potencialią asmeninę grėsmę vertina kaip itin minimalią, o grėsmė kitiems visuomenės nariams jiems neįdomios.
Žmogus galbūt sportuojantis, galbūt kitais būdais puoselėjantis savo imunitetą, galbūt iš prigimties ir/ar dėl sveikos gyvensenos turintis stiprų imunitetą, retai sergantis. Kitąkart net neturintis nei vieno iš anksčiau paminėtų požymių, bet tiesiog itin pasitikintis savimi, savo organizmu. Jis tiki (galbūt kažkiek ir pagrįstai), kad koronavirusas jam nėra itin pavojingas, ir yra įsitikinęs, kad arba išvengs susirgimo apskritai, arba prasirgs itin lengva forma (a.k.a. - gripas).
Kas mane stebina? Mane stebina, kaip egoistiškai ir visiškai be empatijos toks žmogus vertina situaciją. Užmirštama (ar nenorima suprasti?), kad visuomenėje gyvena ir ne tokių laimės kūdikių. Yra žmonių, kurie yra nuolatiniai gydytojų "klientai". Ir tai nėra jų kaltė, ne dėl nesveikos gyvensenos, ne dėl to, kad jie kažką blogai daro gyvenime, o tiesiog. Tokia jau gamta - yra stipresnių, yra silpnesnių.
O mes esame žmonės, ne primatai. Esame Europos tauta, kur rūpinamės žmonių laisvėmis, teisėmis, rūpinamės silpnesniais, suteikiame pagalbą kritinėmis situacijomis - šios vertybės yra ir institucionalizuotos, valstybės įsipareigoja ginti žmogų ir jam padėti, kai to labiausiai reikia. Tai - Europos pasididžiavimas.
Bet ne visiems. Dalis visuomenės yra tiesiog egoistai.
"Persirgau aš tuo Covid-19, kaip gripas ten, ko čia bijoti?" - sako žmogus, persirgęs lengva forma ir neįvertinantis tikimybės, kad antras kartas gali būti kiek mažiau sėkmingas. O dar labiau neįvertindamas fakto, kad kai užsikrėtė pats, jis galimai užkrėtė kolegą/kaimyną/draugą, kuris vėliau galbūt užkrėtė savo tėvus, iš kurių vienas mirė.
"Šimtą metų nesirgau gripu, tai ir šito nebijau" - sako žmogus ir drąsiai susitinka su žmonėmis, organizuoja vakarėlius, eina į klubus/barus, dažnu atveju nesiskiepija, arba, jei skiepijasi, tai tik iš reikalo (darbas ar kelionės). Neįvertindamas to fakto, kad Covid-19 yra nepalyginamas nei užkrečiamumu, nei mirtingumu, nei sunkios ar itin sunkios formos sirgimais su gripu.
Tegul ir turėdamas puikų imunitetą ir galimai prasirgsiantis lengva Covid-19 forma, jo nė kiek nekaso, kad susitikdamas su žmonėmis, jis tiesiog gali pernešti virusą nuo vieno žmogaus kitam - galbūt ne tokį tvirtą organizmą turinčiam tai gali būti mirties nuosprendis ar kelių savaičių "atostogos" reanimacijoje.
Nuo pat pandemijos pradžios aš matau, kad daliai žmonių tiesiog nerūpi. Nerūpi kiti, nerūpi juos apsaugoti, nerūpi prisidėti prie bendro visuomenės gėrio. Juk jei manai, kad turi nuostabų imunitetą, kuris tave apsaugos nuo sunkių Covid-19 formų, tai nereiškia, kad visi tokį turi. Ir skiepas tą tavo fantastiškai nerealų imunitetą tik sustiprintų. Ir ne tik sustiprintų - net jei tu pagautum virusą, tu daug mažiau skleistum jį kitiems. O dar jei ir apmažini kontaktus, o ypač didesnius susibūrimus iš skirtingų namų ūkių! Argi nenuostabu? Kaip kokiam supermenui turėti supergalią apsaugoti kitus!
Juk tam ir paaugliai skiepijasi. Ne dėl mandrumo, ne dėl mados. Jie tiesiog sąmoningesni už kai kuriuos suaugusiuosius. Arba tiesiog turi daugiau empatijos.
Įdomus faktas. Vilniuje yra mokyklų, kuriose pasiskiepijusių paauglių procentas didesnis, nei visų amžiaus grupių žmonių Klaipėdoje ar rajone. Provincija. Mes esame gili gili provincija. (Nes žodis "moliai" ne visiems patinka).
Nesu žmogus, turintis gausybę pažįstamų. Nekolekcionuoju pažinčių, neieškau jų dėl asmeninės naudos. Tačiau žinau mirusių nuo "Covid-19, žinau sirgusių (ir sergančių dabar) nuo lengviausios iki pačios sunkiausios formos. Jaunų žmonių, dar nė 40-ies neturinčių. Gripas? Per visą gyvenimą nepamenu nė vieno bent kiek rimčiau sirgusio pažįstamo, kuriam reikėtų bent jau atgulti į ligoninę, jau net nekalbant apie reanimaciją ar mirtį. Ir dar turėkime omenyje, kad gripo epidemijoms suvaldyti niekada nebuvo imtasi jokių griežtų kontaktų ribojimų ar kitų priemonių. O Covid-19 atveju mirtys vyksta net prie pačių griežčiausių Vyriausybės priemonių.
Negi ta visuomenės dalis, kuri inkščia dėl ribojimų, neturi nė trupučio lakios fantazijos įsivaizduoti, kas būtų be ribojimų? Ar tiesiog nerūpi? Egoizmas veržiasi per kraštus? AŠ! Svarbu tik aš! "Aš sportuoju, aš puoselėju savo imunitetą, aš esu jaunas - man korona nebaisi."
Nejaugi neturite pažįstamų, sirgusių sunkia forma? Nejaugi nekalbėjote su jais? Ar jie nedrįsta jums pasipasakoti, nes žino jūsų egoistiškus įsitikinimus?
Dar vakar bendravau su vienu tokių asmenų, kuris tik ką išsikapstė iš itin sunkios formos. Turbūt nenorėčiau viešinti per daug, visgi tai asmeninė žmogaus patirtis ir man skauda vien girdint tai, ką teko išgyventi. Ir ne tik susirgimo metu, bet ir po jo. Šiurpai eina kūnu.
Žmogus susidūrė su tokiais sunkumais, kurie net nėra per daug viešinami. O galbūt reikėtų. Patikėkit manimi, aš tikrai nenorėčiau to patirti, ar kad tai patirtų mano patys artimiausi ir brangiausi žmonės. Reikia būti pačiam ciniškiausiam tipui ir žmogui be jokios empatijos, kad po to dar kažką vapėtum apie GP pažeidžiamas žmogaus teises, skeryčiotumeisi dėl savo nuostabųjį imunitetą ir turėtum įžūlumo (ar tamsumo?) lyginti Covid-19 su gripu...
Atverkite savo sustabarėjusias širdis ir parodykite bent lašelį atjautos kitiems. Tai tiek šįkart apie jausmus, o ne skaičius.
