Į Vilnių atvykstame apie šeštą valandą vakaro. Lygiai už valandos čia prasidės jau trečiasis tarptautinis fejerverkų festivalis „Vilniaus fejerija 2011“. Šiemet pasirodys trys profesionalų komandos iš Kroatijos, Vokietijos ir Ukrainos, iš kurių bus išrinkta geriausia. Kiekviena komanda parodys trijų dalių muzikinį fejerverką. Tikimės, nė viena iš jų nenuvils tūkstantinės žiūrovų minios.
Nors Vingio parką, kuriame vyks šis grandiozinis šou, randame nesunkiai, automobilį nusprendžiame palikti kiek atokiau nuo jo – iš patirties žinome apie milžiniškas spūstis ir avarijas pasibaigus renginiui ir žiūrovams vykstant namo.
Vingio parke esame maždaug pusę septynių. Neskubėdami žingsniuojame įėjimų link, į tvoromis aptvertą ir apsaugos darbuotojų atidžiai prižiūrimą teritoriją. Prie suolelių jau būriuojasi dyko reginio besitikintys vilniečiai. Tačiau apsidairęs po miškingą aukštais medžiais apaugusią vietovę, suprantu, jog jiems teks nusivilti.
Na štai, prasideda – prie įėjimų didžiausios sunkiai judančios eilės. Išsitraukę „Tiketos“ bilietus atsistojame į vieną, mūsų manymu, trumpiausią. Kiekvieno asmens bilietas kruopščiai patikrinamas kompiuteriu, o įsigijusiems vietas sėdimoje zonoje, duodamos aukso spalvos apyrankės. „Ženklina kaip kiaules“, - pamanau, tačiau tai jau daug geriau, negu prieš dvejus metus, kuomet skubančių atsisėsti niekas netikrino, ir taip mokėję keliskart mažesnę pinigų sumą už bilietus gavo tokias pat „privilegijas“, kaip ir mokėję už brangesnius.
Mes jau anapus tvoros. Prie kelių palapinių, kuriose prekiaujama maistu ir gėrimais, išsirikiavusios kelios ilgos eilės. Nors pamačius iš skylėtų kibirėlių pilamus kopūstus ar iš šaldytų mėsos gabalėlių (taip, taip, - tas didelis ant iešmo besisukantis kumpis - tik dėl vaizdo) gaminamus kebabus su labai neaiškiais higienos normų paisymais, tas nepasotinamas apetitas staiga kažkur dingsta...
Kadangi vietos amfiteatre kiekvieną sekundę vis mažiau, patraukiame link jo. Apsaugininkams parodę apyrankes, nuskubame link aukštesniųjų eilių – ten dar yra vietos pačiame centre. Kai patogiai įsitaisome ant medinių suoliukų, laikrodis rodo lygiai septynias – laiką, kada turi prasidėti renginys. Žinoma, tikėtis to laiku beprasmiška.
Pagaliau, po gero pusvalandžio, į sceną įlekia moterėlė spigiu rusiško akcento balsu ir praneša, kad „Briemeno muzikantai cuoj pradzies šou“. Po kelių minučių į sceną įžengia Keistuolių teatro aktoriai ir pradeda gyvą koncertą. Žiūrovus užveda žinomų užsienio dainų lietuviškos analogijos, visas amfiteatras linguoja pagal jų ritmus.
Koncertas tęsiasi apie valandą, o jam pasibaigus vakaro vedėjas Jonas Radzevičius tarsteli, kad konkursinė fejerverkų programa netrukus prasidės ir pristato komisijos narius – pirotechnikos specialistus, menininkus, žymius visuomenės veikėjus, tarp kurių ir miesto meras Artūras Zuokas. Galutinį vertinimo rezultatą sudarys komisijos narių balai ir žiūrovų balsai, kuriuos jie galėjo siųsti nurodytais trumpaisiais telefono numeriais. Geriausia komanda bus apdovanota pirotechnikos įmonės „Bliko“ įsteigtais prizais.
Devintą valandą vakaro jau sutemę ir prasideda kroatų programa. Tobulai pagal muziką iššaunančios fejerverkų salvės, puikus mėlynos ir geltonos – pagrindinių vakaro spalvų – derinys ir nepakartojami saliutai pribloškia kiekvieną žiūrovą. Queen hitu „We are the champions“ pasibaigus Kroatijos atstovų pasirodymui ūžia visas Vingio parkas.
Toliau – festivalio favoritais laikomų vokiečių eilė. Scenos prožektoriai užgęsta, tačiau pasirodymas neprasideda. Žiūrovų gretose imama šnabždėtis – „kažkas čia ne taip“. Ilgas laukimas ima tempti po pirmojo pasirodymo pralinksmėjusių žiūrovų nervus. Pagaliau pasigirsta pirmieji operos akordai, iššauna fejerverkai. Pasirodymas įsivažiuoja, tačiau viduryje jo netikėtai išsijungia muzika – pirotechnikams nėra kur dėtis – jie negali nutraukti tokios brangios fejerverkų programos, todėl vis tiek šaudo įstabaus grožio fejerverkus, tik šįkart – prie ausiai nemalonaus sprogstančių salvių dundesio.
Po kelių minučių muzika vėl įsijungia – auditorija atsipalaiduoja ir toliau mėgaujasi išties kokybišku vokiečių fejerverkų šou. Bet antrąkart nutilus muzikai, paskutinėse amfiteatro eilėse pasigirsta švilpimas, kojų trepenimas ir nepatenkintų niurzgėjimas, užgožiantis visą Vokietijos komandos pasirodymą. Šiam pasibaigus pasigirsta labai kuklios ovacijos. Nujaučiame skandalą.
Mes, tikriausiai kaip ir kiti renginio dalyviai, tikimės organizatorių pasiaiškinimo ar bent jau paprasto atsiprašymo – tiek žiūrovų, tiek pirotechnikos komandos, kuriai šios techninės kliūtys pridarė daug nemalonumų. Norėtumėte – po buko vedėjo pokšto turėjome viską pamiršti. Na tiek jau to – toks nuostabus vakaras, niekas neturėtų jo sugadinti.
Pertraukos metu į sceną suguža raudonai apsirengusios Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos palaikymo šokėjos. Netrukus čia pasirodo ir patys krepšininkai. Miesto krepšinio komandos pristatymas – tikras akibrokštas į Vilniaus Vingio parką rengiamame tarptautiniame festivalyje susirinkusiems kitų miestų gyventojams ir, tikiu, didžiausiems „Lietuvos ryto“ negerbėjams – Kauno „Žalgirio“ aistruoliams.
Ir vis dėlto, pasirodžius jaunajai krepšinio žvaigždei Jonui Valančiūnui, visa estrada pasipylė aplodismentais ir spigiais merginų prisipažinimais meile. „Lietuvos ryto“ komandos žaidėjai pasirašė ant kamuolių ir metė juos į sausakimšą prie scenos susigrūdusią minią. Neįsivaizduoju, kokia stovimoje zonoje kova turėjo užvirti kova dėl kamuolių...
Pertraukai pasibaigus atėjo eilė „neutralios“ komandos žiūrovų atžvilgiu pirotechnikos pasirodymo eilė. Nuostabi spalvų maišalynė ir nepakartojamas pasirodymas, šįkart be jokių techninių kliūčių, nepaliko abejingų ukrainiečių pasirodymui – visa estrada šėlo po jų paskutiniojo numerio pagal Ruslanos dainą „Wild dances“. Amfiteatre sklido kalbos, kad jau turime nugalėtoją.
Liko apdovanojimų ceremonija ir pats laukiamiausias lietuvių „Bliko“ fejerverkų šou. Ne staigmena, kad trečiąją vietą užėmė vokiečių komanda, tačiau kuomet Ukrainai atiteko antroji, parke nusirito nusivylimo banga. Taigi, „Vilniaus fejerijos 2011“ nugalėtojais tapo Krotatijos pirotechnikos specialistai.
Beprasmiška rašyti apie neįtikėtino grožio „Bliko“ pasirodymą, pasakiškus šviesų, dūmų ir ugnies efektus.
Viskas. Baigėsi. Visi traukia link vienintelio išėjimo iš estrados. Milžiniškos spūstys, moterys be sąmonės, „kilometrinės“ eilės prie kelių tualetų. Vyrai šaukia, kad praardytų tvorą – visi greičiau iš čia išeitumėme. Prie išėjimo dingus elektrai kyla nedidelė panika. Pagaliau išsinešdiname iš estrados ir stumiami minios lėtai judame link išėjimo iš parko. Keliui praplatėjus galime eiti greičiau.
Siaurutė gatvelė prie parko užsikimšusi automobiliais – tyliai džiaugiamės, kad savąjį palikome daug toliau. Lygiai vienuolikta, Vilnius skendi gelsvoje gatvės žibintų šviesoje. Pusė dvyliktos – paliekame miestą ir, kiek paklaidžioję, atsiduriame greitkelyje. Dvylikta – vairuodamas mąstau – daug nesklandumų, daug trikdžių, daug problemų dėl organizavimo, ir vis dėlto „Vilniaus fejerija“ paliko neišdildomą įspūdį. Iš klaidų mokomasi – renginys buvo daug geresnis negu pirmasis – prieš dvejus metus. Gal kitais metais bus dar geresnis, o dar kitais – tobulas, nors tobulų nebūna.
