Miego ir naktinių statybų problemos sprendžiamos Rumunijoje, režisieriaus Liviu Sandulescu filme „Betono maišyklė“. Pusamžio vyriškio kova su statybininkais dėl teisės miegoti ramiai perauga į santykių aiškinimosi trikampį, ir deja, ne meilės. Trečiasis asmuo – policija, primena mūsų lietuviškose pasakose taip mėgstamą trečią brolį kvailelį: turinti visus aukščiausius įgaliojimus
keisti situaciją, tačiau bailiai sprunkanti nuo atsakomybės į krūmus. Arba dar geriau – skirianti baudas abejoms pusėms, lyg tai padėtų pastatyti namus ir užmigdyti rėkiantįjį. Ir tai būtų visai juokinga, jei nesuvoktum, kokia absurdiškai bejėgiška iš tikrųjų yra valdančioji institucija, problemų sprendimo atveju gebanti tik rašyti popierėlius ir galiausiai nubausti auką. O labiausiai gaila, kad norint pamatyti tokių „įvairios formos trikampių“ net nebūtina važiuoti į Rumuniją...

Karčiai saldus brazilų režisieriaus Marcelo Caetano filmas „Šalia tavęs“ dvidešimt vienai minutei mus apgyvendina vyro kūne. Kūne, kuris meilę ir paguodą priima tik iš lygiai tokio paties. Sakytum, beveik laiminga istorijos pabaiga, kai nemačiomis suteikiami ir gaunami kūniški malonumai suranda vyrą, kuris yra jau tas vienintelis. Tačiau prieš tai dar tenka nufilmuoti nei daug nei mažai potencialių kandidatų, ar tiesiog pasiduoti lotyniškiems ritmams ir sušokti šokį poroje.

Animacinis filmas „Mama“ apgaulingai nuteikia lyriškai pasakai. Pasaka baigiasi net neprasidėjusi, kai supranti, kokio absurdiško likimo kupini herojai, šmirinėjantys po namus ir darantys keistus dalykus triukšmo fone. Lyg to būtų maža, stilistiškai filmas žaidžia aštriais judesių kampais prailgintomis pauzėmis, žalsvai rausvomis spalvomis – visa tai man taip priminė krokodilą, kad visąlaik vis tikėjausi jį išlipant iš kadro. Tačiau šįkart kažkaip tai pasaka apie mamą, o ne apie jį.

Užtat kaip visuomet stebuklingu paprastumu stebina suomiai, šįkart pristatydami Jani Ilomaki režisuotą filmą „Pamąstymai apie mirtį“. O viskas prasideda nuo šuns, kurį reikia užmigdyti: berniukui Ančiui tai pirmoji akistata su mirtimi. Vaikiška vaizduotė nebūtų vaikiška, jei tokį faktą paliktų ramybėje, todėl aštuonmečio galvoje ima pieštis įvairūs išėjimo iš šio gyvenimo scenarijai. Smagumas istorijos tas, kad režisieriui puikiai pavyko įlysti į vaiko minčių labirintus ir parodyti tai smagiai ir įtikinančiai. Ypač tuo, kad iš tikrųjų nežinai, už kurio kampo mūsų gali tykoti mirtis.

Visos šios konkursinės programos istorijos ir juokingos ir bauginančios, o labiausiai už vis – gyvenimiškai absurdiškos. Šias ir dar kitas šios programos absurdo teoremas turite galimybę pamatyti spalio 12-ąją Vilniuje, spalio 19-ąją Panevėžyje ir spalio 20-ąją Kaune.