Dar kelios minutės ir žiūrovai sužino, jog tai – vienos juodžiausių dienų Lenkijos istorijoje minėjimas, kuomet, vykstant paminėti 70-ųjų Katynės žudynių metinių, sudužus lėktuvui žūva ne tik Lenkijos prezidentas ir pirmoji šalies dama, tačiau ir dar 94 aukštas pareigas ėję pareigūnai, paskutinį atodūsį iškvėpę netoli Smolensko esančiuose miškuose.
2010-aisiais žuvusiųjų palaikų pasitikimo repeticiją Varšuvoje nufilmavęs režisierius K. Kadłubowskis teigė norėjęs atiduoti pagarbą žuvusiesiems ir kine įamžinti Lenkijos istorijoje atsivėrusią žaizdą. „Noriu, kad ateities kartos žinotų, ką išgyveno lenkų tauta“, - viename interviu patriotiškai teigė vyras, VDFF žiūrovams leidęs stebėti jo „Sugrįžimus“, po kurių salėje įsivyravo mirtina tyla, leidusi girdėti tik vienas kito kvėpavimą...
Dar kelios minutės ir buvome panardinti į „Hitlerio vaikų“ pasakojimą. Niekam ne paslaptis, jog filmai žmonijai skaudžiomis temomis dažnai dirbtinai graudina žiūrovą, panardindami jį į emocijų liūną ir taip užgoždami filmo kuriamą įspūdį. Ne išimtis ir „Hitlerio vaikai“, kai kuriuos salėje sėdinčius žiūrovus privertę braukti ašarą, tačiau nesukėlę katarsio.
Sugebėjusio rasti fašistinės Vokietijos tironų palikuonis režisieriaus Chanoch Zeevi filmavimo grupės pagrindą sudaro žydai. Ironiška, tačiau koncentracijos stovyklų siaubą išgyvenusiųjų palikuonys nusprendė sukurti filmą apie palikuonis tų, kurie juos privertė tą siaubą išgyventi.
„Hitlerio vaikai“ – į penkias dalis padalinta juosta, kurioje Geringo, Himlerio, Giotės, Hioso ir Franko palikuoniai ar jų vaikaičiai pasakoja apie nacių režimo lyderių ateities kartoms užkrautą naštą.
Režisierius klausia, ką reiškia turėti kraujo ryšį su žmogumi, atsakingu už tūkstančių žmonių mirtis ir nagrinėja ribą tarp praeities ir ateities, dėmesį skirdamas ne kartų, o vidiniams herojų konfliktams. Netrukus ima ryškėti herojų bandymai išgyventi realybę. Sterilizacija, apsilankymas Aušvice, Trečiojo Reicho istorijos nagrinėjimas ir viešas tėvų smerkimas – kiekvienas jų pasirinko savąjį kelią, ryšį su praeitimi ir šeimos istorija.
Filmo metu nušviečiamas dialogas, likimo vingių dėka užsimezgęs tarp nacių lyderių palikuonių ir Holokaustą išgyvenusiųjų šeimų atžalų. Susikirtę jų likimai iššaukia emociškai bene jautriausią filmo akimirką – pirmąkart į Aušvicą atvykusio Rudolfo Hioso anūko susidūrimą su ten besilankančiais izraelitų paaugliais, tapusį iš anksto neplanuotu atsitiktinumu. Vienos merginos prisipažinimas, jog Rainerio senelis išžudė jos šeimą ir koncentracijos stovyklos kalinio apkabinimas ir teiginys, „Tu nekaltas – tavęs ten nebuvo“ sukuria kaistančią atmosferą, tačiau, kaip teigė filmo pasakotojas, viskas vyksta pernelyg greitai ir neleidžia pakankamai įsijauti ir įsilieti į matomų akimirkų kuriamą nuotaiką.
Chanoch Zeevi galima būtų apkaltinti ir neobjektyvumu, vienu iš filmo pasakotojų pasirinkus Himlerio dukterėčią Katriną, tarsi apeinant faktą, jog vis dar gyva tikroji Himlerio dukra Gudrun Burwitz, ne tik pateisinanti tėvą, tačiau ir pritarianti neonacių idėjoms. Ir nors labiausiai tikėtina, jog moteris tiesiog nesutiko filmuotis, režisierius nusprendė paneigti jos buvimo faktą ir žiūrovams apie Himlerio dukterį net neužsiminė...
Tapatybės paieškos, asmeninės kaltės jausmas, balansavimas ant meilės ir neapykantos giminaičiams ribos, praeitis trupinių rankiojimas ir vaikystė, praleista melo liūne – penkias pasakotojų istorijas vienijantys elementai, simbolizuojantys Trečiojo Reicho paliktą naštą, skausmą ir sujauktus gyvenimus.
Nepaisant filmo potencialo ir režisieriaus disponavimo neįkainojamos vertės medžiaga, „Hitlerio vaikai“ sukuria skuboto darbo įspūdį bei negeba sujaudinti taip, jog kino salę paliktum apimtas įspūdžio ir emocijų pliūpsnio.