Blogiausia tai, kad apie svečius nebuvo pagalvota visiškai. Kalbu apie maistą. Kaip bebūtų, esame įpratę ir nemanau, kad tai sovietmečio išmislas, į vestuves eiti ne tik su dovanomis, bet yra noras ir pasilinksminti, ir pavalgyti, o kas mėgsta ir išgerti, kaip kam.
Žmonių salėje, be jaunųjų, sėdėjo 50, manau, pakankamai nekuklios vestuvės. Sukviesti buvo tik artimiausi giminės ir draugai. Visi nešė tradiciškai vokelius, nes šiais laikais dovanomis įtikti labai sunku. O ir lengviausia – pinigėliai į vokelį, šukuoseną pasistatei, gėlių nusipirkai ir pirmyn į linksmybes. Deja, linksmybės greitai baigiasi, kai ima urgzti pilvukas, tada bandai jį užkimšti gėrimais...
Ant stalo nebuvo jokių mūsų tradicinių baltų mišrainių, silkių, vyniotinių ir pan, lietuvio skrandžiui ir akiai mielų vestuvinių skanėstų. Ant stalo gulėjo be galo gražios didelės puokštės, savaime suprantama, priderintos prie visko. Puokštės gulėjo stalo viduryje, kaip ir turėtų būti, bet va užkandžiams vietos buvo mažoka. Kur ne kur gulėjo kažkokios salotos pagamintos naujoviškai, kaip sakant, žalumynai įvairių spalvų, su užpilu, kuris irgi ne visiems pagal skonį. Padėta jūros gėrybių: moliuskų ir kitokių visokių „skanėstų“, kurių nežinau nei pavadinimo, ir atvirai pasakius, net neįdomu. Žodžiu, ant stalo tik tai, kas gražu ir ant bangos.
Po torto pjaustymo ceremonijos, visi puolė prie jo ir tai buvo vienintelis patiekalas, kuris daugmaž tiko kiekvieno išalkusio skarndžiui. Nebuvo, deja, šakočio, nes, pasirodo, ir jis dabar nemadingas, nes madoje dabar braškytės, gulbytės, keksiukai – pastarieji buvo labai gražūs, bet tokie sprangūs ir sausi, kad ir alkani ne visi juos valgė. Deja, tas pats buvo ir su gulbėm – gulėjo ne viena ant stalo su nukąsta galva arba iš po jos nuvalgytu sausainiu.
Kai prasiskirstė svečiai, likom prie baro, nes bent ten buvo keptos duonos mūsų džiaugsmui. Pradėjome kalbėtis su šeimininkėmis, kurios stropiai rinko lėkštes, ir po pokalbio supratau, kad dabar vestuvės yra tam, kad išmestų krūvą pinigų madingam maistui, kurio 80 proc. svečių net neužkabina arba bando paragaut, bet lieka nepatenkinti. Išleidžiama be galo daug pinigų dekorui, kuris po to nugula maišuose arba lieka salėje, jas turi nusirinkti šeimininkės ir išmesti lauk. Kiekviena nuotaka atvyksta salės užsakyt su savo įnoriais, bet retai kam gali pasiūlyt neišmest pinigų į balą, bet panaudoti jau buvusias dekoracijas.
Grįžusi namo, sekmadienį užsiregistravau viename iš socialinių tinklų, į grupę, kur šnekučiuojasi nuotakos, dalinasi savo mintis. Paskaičiau ir pagalvojau: visiškas svečių negerbimas, brangiosios madų besivaikančios merginos! Jūs kviečiate svečius, diskutuojate, kiek kiekvienas turi atnešti vokeliuose pinigų, bet apie svečius jūs negalvojat visiškai!
Paskaičius vienos būsimos nuotakos komentarą, kad pas ją taip pat nebus nuvalkiotos baltos mišrainės, nes ji – jau senas bobučių išmislas, į kurį ji negalinti net pasižiūrėti, kad silkės nedvoks jai ant stalo, nes tai sovietmečio išmislas. Apie vyniotinius, kurie stovi pilkos spalvos ant stalo, negali būt net kalbos.
Bet mielosios, labai tikiuosi, kad kuri nors planuojanti savo meniu nuotaka paskaitys mano laišką, ir bent keletas svečių, tikiuosi, bus išgelbėti. Jūs galvokite ne tik apie grožį ant stalo (beje, ir baltą mišrainę šiais laikais galima gražiai pateikti), apie dabar taip į madą ateinančias jūros gėrybes, bet ir apie savo svečią, pagalvokite ir apie jį, nes jis neš jums vokelį su pinigėliais, ir galbūt jis yra būtent tas, kuriam reikia silkės baliuje, kuriam galbūt labai labai skanu yra vyniotiniai.
Vestuvės darosi pinigų švaistymo šventė tuščiomis dekoracijomis, aš tikrai nieko neturiu prieš grožį, bet kai jis atseina brangiau nei maistas, tai jau yra kvailystė.
Beje, iš mūsų vtą dieną dalyvavusių svečių, su kuriais teko kalbėtis, visų nuomonė buvo ta pati. Visi, užvalgę rytinės sriubos, kuri įnešė ir šypsenos, ir džiaugsmo kiekvienam, ir tikrai mačiau ne vienas valgė ir po antrą lėkštę, ruošėsi namo, nors buvo numatytos dvi dienos. Muzikantai buvo šaunūs, šokome ir dainavome. Maisto atžvilgiu vestuvės mus nuvylė.
Ir mano didžiam nusivylimui, paskaičiau mūsų nuotakos komentarus nuotakų grupėje supratau, kad vestuvės kainavo milžiniškus pinigus. Jos, savaime suprantama, neatsipirko suskaičiavus visus vokelius, gailėjosi, dėl labai daug išmesto maisto, nedrįsau pasakyti, kad ne tik ji nusivylusi švente, bet ir didžioji dalis jos svečių. Jie šią šventę prisims, kaip gražiai ir spalvotai išdekoruotą, bet baisiai tuščią maisto atžvilgiu. Nors stalas tuščias nebuvo, bet, deja, lietuviai nėra labai jau gurmanų šalis, o vestuvėse tokiems patiekalams – ne ta vieta.
Suprantu, trumpiems oficialiems susitikimams toks maistas gal ir nieko – atėjai, paragavai, nepatiko, grįžai namo pavalgei ką nori. O į vestuves, juolab dviejų dienų, tu ir važiuoji dviem dienom, ir kai gauni maistą tokį, kokio galbūt tavo skrandis net priimti nenori, pasijunti alkanas ir, kažkuria prasme, apgautas. Dar ir pagalvoji: ji žinojo, kad mano šeima, tetos šeima, absoliučiai esame lietuviškos virtuvės mėgėjos, kai tu kvieti svečius (juolab artimiausius) tu apie juos žinai viską. Ir pagailėt silkutės ar vyniotinio!!?
Tad noriu palinkėti: mielos būsimos nuotakos, nesikliaukite vien tik savo skoniu. Sėkmės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!