Trumpiau tariant, visada labai mylėjau šunis ir norėjau turėti bent vieną. Žinojau, kad taip kažkada ir bus. Tačiau, persikrausčius iš kaimo į miestą, teko gyventi bendrabutyje ir šuns negalėjau turėti... Kol nepersikėliau gyventi kartu su draugu Karoliu. Jis taip pat labai myli šunis, tačiau, nepaisant jo paties noro ir mano nuolatinio zyzimo, Karolis nesutiko, argumentuodamas tuo, kad nebus laiko prižiūrėti (tada abu mokėmės ir dirbome), bet po gero pusmečio jis mane nustebino.

Buvau poliklinikoje ir jis nei iš šio, nei iš to paskambino ir pasakė, jog atvažiuoja manęs pasiimti. Įsėdus į mašiną nesakė, kur važiuosime, tik pusiaukelėje sužinojau, jog keliaujame į prieglaudą. Tiesa, prieglaudos adreso dar nežinojome, žinojome tik kelionės tikslą. Užsukus į artimiausią veterinarijos vaistinę mums davė „Nuaro“ kontaktus ir nuvykome į jų prieglaudą. Ten ir radome mūsų Vastiorą šalia sesutės ir mamos. Jokių kriterijų veislės atžvilgiu nebuvome nusistatę. Vienintelis kriterijus buvo šuns dydis – Karolio nuomone, dideliam šuniui bute vietos maža, todėl taikėme į mažą ar vidutinį. Štai taip dviejų su puse mėnesio laiko Vastis atsirado pas mus namie.

99 proc. žmonių, sutikusių Vastį, stebisi jo vardu. Kažkodėl tie 2 skiemenys žmonėms labai sudėtingi... Dastis, Bastis, Rastis, Vaštis ir dar begalė variantų. Vardas keistokas, tačiau su priešistore. Kai Karolis buvo mažas, jis skaitė knygą (rodos, „Plėšikas Hocenplocas“) ir joje buvo šuo vardu Vastis. Hocenploco rašytojas – vokietis, tad šuns vardas irgi turėtų būti vokiškas. Deja, draugai pravardžiuoja Vastį tiesiog „lenku“. Sako, kad net loja lenkiškai. Nesupraskite klaidingai, prieš lenkus nieko neturime, tiesiog cituojame draugus. Bet šis vardas jam labai tinka.

Vastioras – mūsų durų skambutis. Labai sargus, pavydus ir nenaudėlis šuo. Kas tik paskambina į duris, iškart Vastis puola prie jų ir skalija tol, kol susipažįsta su naujuoju svečiu. Tačiau savo balsu ne tik aploja svečius, bet ir pakviečia įvykus nelaimei, pavyzdžiui, jei bėga vanduo iš skalbimo mašinos. Tiesiog staiga pradėjo lakstyti iš virtuvės pas mane į miegamąjį ir loti, tuomet vėl į virtuvę, po jo tokių kelių sprintų, nusprendžiau nueiti pažiūrėti, kas nutiko. Ir ką gi, pamačiau didžiulę vandens balą iš po skalbimo mašinos. Kai sustabdžiau vandens tekėjimą, o jis buvo iš vamzdelio guminiu dangteliu, stebėjausi, kur dangtelis dingęs. Pasirodo, Vastis pats ir „patvarkė“ jį, kadangi buvo guminis, matėsi nasrų žymės. Tai štai taip vienu metu jis sugeba padėti nutikus nelaimei ir kartu būti nenaudėliu. Tačiau čia nebuvo vienintelė jo šunybė. Kentėjo viskas, kas buvo ne vietoje: kompiuterio laidai, drabužiai, maistas, linoleumas, durų stakta, popieriniai pinigai (gerai, kad bankas pakeitė, nes tai buvo 50 eurų). Džiaugiamės labai, kad batai jo nedomino. Taip Vastis mus išmokė tvarkos, tačiau be visų šių išdaigų, jis labai mielas, be proto prieraišus ir sargus augintinis.

Didžiąją dalį dienos Vastis miega. Sugeba užmigti greitai ir bet kur (kaip ir aš). Kadangi yra prieraišus, tai sekioja visur iš paskos. Plaunant indus miega po kojomis, gaminant valgyti slankioja aplink arba miega po stalu. Nesvarbu, kada bebūtume lovoje (ar sekmadienį su kompiuteriu, ar viduryje nakties), jis atsliūkina ir susirango šalia. Labai mėgsta pagalves. Vienam iš mūsų atsikėlus į darbą ar pan., jis iškart tekinas prie pagalvės ir pasideda galvą. Tikrąja ta žodžio prasme naudoja pagalvę pagal paskirtį. Kol ji užimta, jis miega po antklode, prisiglaudęs prie pat kūno. Nesvarbu, ar vasara, ar žiema. Šilumą mėgsta, nors kailis tikrai ne plonas. Taip pat Vastis mėgsta valgyti... viską. Nuo žalios morkos ar kopūsto iki traškučių bei saldumynų. Net nukritus žalios bulvės lupenai, greitai pribėga, čiumpa ir NOM NOM NOM!

Vastis turi tris pagrindinius draugus: Jukį, Takerį (apie jį rašėte straipsnį: http://nebrisius.lt/vesta-valdemaras-ir-takeris/) ir Herą. Nuo mažens Vastį „augino“ ir šiek tiek „auklėjo“ rotveilerė vardu Era. Kadangi dydžiu Erai Vastis neprilygo, jis iš paskutiniųjų bandydavo su ja galynėtis, o jai net nereikėdavo stengtis. Tačiau Erą nugalėjo liga ir po kurio laiko jos šeimininkų gyvenime atsirado Hera – taip pat rotveilerė. Taigi dabar Vasčiui teko užimti auginančiojo rolę. Kadangi jis įpratęs galynėtis, to paties išmokė ir Herą. Tačiau nepagalvojo, kad ji užaugs, o įpročiai pasiliks. Dabar jų žaidimo stilius panašus, tačiau Hera tris kartus sunkesnė ir Vastis stipriai „gauna malkų“. Nepaisant to, išgirdęs jos, bei kitų dviejų draugų vardus, negali nustygti vietoje ir tekinomis bėga prie durų, žinodamas, kad eisime su jais susitikti. Nors kojos ir trumpos, Vastis labai mėgsta vaikščioti, ypač po miškus. Du pagrindiniai rekordai – 15 ir 25 km žygiai klampiais ir kalnuotais miško keliukais. Net medalį gavo, tarsi būtų dvikojis dalyvis.

Šitaip Vastis su mumis keliauja jau tris su puse metų. Kaip ir visi, banaliai pasakysime – esame labai laimingi, jog priglaudėme šį šunelį. Jis kasdien mus nudžiugina pasitikdamas ir laižydamas iš laimės. Net išėjus penkioms minutėms, jis nubėga laukti prie durų ir grįžus džiaugiasi, lyg būtume dingę visą amžinybę. Visi jo prisiglaudimai, juokingos grimasos, miegojimo pozos ir pan. sukelia daug nuostabių emocijų. Vastis suteikia namams labai daug jaukumo ir jau negalime įsivaizduoti gyvenimo be jo.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje.

Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.