Tačiau vis dar kyla klausimas, ar tikrai mes jau tapome nepakantūs smurtui ir agresijai ir ar tikrai skleisti taiką ir gerumą pradedame nuo savęs, o ne dairomės į šalis laukdami to iš kitų. Net ir Seimas pradėjo vadinamąją „Matuko reformą" vangiai ir kone priverstinai...

Nuo šio tragiško įvykio praėjo jau nemažai laiko, tad galime ir vėl savęs paklausti: ar aš buvau tas, kuris atkreipia dėmesį į vaiką, prieš kurį smurtaujama, ar, išgirdęs apie smurtą prieš vaiką, pasakiau: „Tegul tuo pasirūpina tie, kuriems pridera, o aš ir taip turiu daugybę rūpesčių.“

O gal laikas pripažinti, kad visuomenė serga, kad ir aš, neturintis laiko kitam, esu tos kurčios ir abejingos visuomenės narys, kuriam visai nesvarbu, kas vyksta už mano kiemo tvoros, o kartais net pačiame kieme. Artėja valstybės šimtmetis, visi laukia ir ruošiasi jį minėti iškilmingai. Taip, šią sukaktį minėti reikia, bet ar mes esame tam pasirengę? Gal laikas stabtelėti ir pagalvoti, iš kur kyla toks abejingumas, kodėl mes tokie žiaurūs vieni kitiems? Ir galiausiai – kur tai gali mus nuvesti?

Štai šiandien šalies žiniasklaida vėl trimituoja apie tai, kad Kaune sumuštas vaikas. Nežabota agresija vėl ima viršų, ir vėl viskas nuo pradžių. Deja, smurtas nesibaigs, kol nepripažinsime, kad mūsų visuomenė serga, kol mus kamuos širdžių krizė, kol mus valdys abejingumas.

Žodžiai „Mano vaikas ir darau su juo, ką noriu“ slepia nežabotą ir liguistą egoizmą, kuris veda prie to, kad smurtauti prieš savo „nuosavybę“, šiuo atveju vaiką, tampa norma. Liūdna, kad vaikas tampa kone preke arba daiktu, kurį galiu išmesti, jo atsisakyti, žodžiu, daryti su vaiku ką panorėjęs – jis juk mano!.. Bet vaikas – nei daiktas, nei užgaida, o juo labiau – ne smurto ir agresijos objektas.

Norisi tikėti, kad naujas mūsų valstybės šimtmetis paskatins kiekvieną iš mūsų būti nepakantiems smurtui ir pagalvoti apie tai, kad viskas prasideda nuo manęs asmeniškai, kad aš esu tas, kuris turi pirmas žengti žingsnį kito link, kad Lietuva, mano aplinka, mano bendruomenė gali pasikeisti tik tada, kai mes – viena, nes po vieną mes – niekas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.