Įstatymo pataisa buvo priimta beveik vienbalsiai – 72 Seimo nariai balsavo už, 2 – susilaikė, prieš balsavusių nebuvo.
Akivaizdu, jog šios įstatymo pataisos įvedimas pagrįstas gerais Seimo narių norais ir dar didesniais lūkesčiais. Neįmanoma nesutikti su faktu, kad rūkymas stipriai žaloja sveikatą. Nepilnamečiams žala dar didesnė, nes anksčiau pradėjus, tampa sunkiau atsisakyti šio žalingo įpročio sukeltos priklausomybės. Tačiau netgi pripažįstant rūkymo žalą ir grėsmę, vis dėlto kyla nemažai abejonių dėl šios įstatymo pataisos efektyvumo bei dar daugiau klausimų dėl jos įgyvendinimo aspektų. Ar tik ši įstatymo pataisa vos įsigaliojusi netaps dar vienu „šunys loja – karavanas eina“ pavyzdžiu?
Vienas pirmųjų principinių klausimų – ar tikrai draudimai yra efektyviausias būdas spręsti tokio pobūdžio problemas? Viena vertus, tokie apribojimai, kaip draudimas rūkyti darbo vietoje, viešajame transporte ar baruose yra suprantami ir teisingi, nes dėl rūkančiųjų viešosiose vietose kenčia visi aplinkiniai – dėl paskleidžiamų dūmų gadinama ir nerūkančiųjų sveikata bei sklinda nemalonus, erzinantis kvapas.
Tačiau asmeninės žmogaus laisvės ribojimas, kai ji netrukdo kitų žmonių laisvei, yra visai kitas klausimas. Tokiu atveju, asmuo praranda galimybę pats prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Laisvė apsisprendimui – tai sąmoningas žingsnis brandos link. Jei mes neleisime žmonėms patiems už save nuspręsti – ar taip galėsime išauginti atsakingą, galinčią savimi pasirūpinti asmenybę?
Vienas iš bene plačiausiai žinomų asmeninės laisvės ribojimo pavyzdžių laisvajame pasaulyje buvo JAV įvestas draudimas vartoti alkoholį, egzistavęs nuo 1920 iki 1933 m. Kokios buvo jo pasekmės? Pradėjo lobti įvairios organizuotos nusikalstamos grupuotės, kurioms šis draudimas buvo tarsi aukso puodo laimėjimas „Teleloto“ – paklausa alkoholiui neišnyko vien dėl to, kad jis draudžiamas. Priešingai – draudžiama prekė tampa geidžiama, o jos vertė tampa žymiai didesnė. Juk uždraustas vaisius visuomet saldesnis. Be to, dėl šio įstatymo mirė daugybė žmonių, kurie vartojo netinkamai ir neprofesionaliai, namų sąlygomis paruoštą, gyvybei pavojingą, alkoholį.
Sugrįžkime į Lietuvą. Ne paslaptis, kad nemažai daliai paauglių rūkymas sukelia malonumą ne dėl skonio ar kvapo, o dėl to, kad tokiu būdu jie gali pasijausti vyresni ar šiek tiek labiau savarankiški, nes cigaretės nėra taip lengvai prieinamos, kaip šokoladas ar „Coca Cola“. Kitaip tariant, tai dalykas, skirtas išimtinai tik suaugusiems, tačiau it medus viliojantis paauglius. Priėmus įstatymą, bent jau teoriškai, rūkymas turėtų tapti dar sunkiau prieinamu. Sudarytume savotišką atrakciją jauniesiems adrenalino fanatikams – nuo šiol tai darant reikės slapstytis nuo pareigūnų bei piktų tetų.
Žvelgiant iš kitos pusės kyla ir daugiau klausimų – ar septyniolikmetis, turintis priklausomybę tabakui, automatiškai tampa prasižengėliu, pažeidžiančiu įstatymą? Galbūt jis norėtų mesti, tačiau priemonės tai padaryti ar specialistų pagalba jam yra per brangi? Ir galiausiai: ar tikrai jo priklausomybė staiga išnyks vien dėl to, kad priimta tokio pobūdžio įstatymo pataisa? Nebūkime naivūs, akivaizdu, kad ne. O dar daugiau dvejonių kelia kitas įstatymo aspektas – uždraudžiamas ne tik tabakas, bet ir elektroninių cigarečių vartojimas. O juk dažniausiai jos tampa pereinamuoju laikotarpiu žmonėms, pasiryžusiems mesti rūkyti.
Taigi ar tikrai ši įstatymo pataisa atneš taip trokštamų rezultatų? O galbūt suteiks priešingą efektą?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!