Bet aš manau, kad pasirinktas truputį ne toks modelis. Taip su prailginimu gal ir prašauta, bet reikėtų keisti mokymosi būdus. Ir keisti tam tikrus prioritetus, kurie padėtų pakelti mokymosi kokybę. Norėčiau išvardyti, kas padėtų tai padaryti ir nesukeltų daug galvos skausmo. Bet viską pavardinkim punktais:
Telefonai. Taip, šitie prietaisai mokykloje visiškai nereikalingi. Paklausite kodėl? Pasižiūrėkime, kas vyksta per pamokas. Vienas klausosi muzikos, kitas po „facebook'us“ naršo, o kitas stengiasi kažką nufilmuoti, o paskui tai įdėti į internetą. O ir mokytojams tai trukdo dirbti. Juk nemalonu, kai tu pasakoji temą, o vaikai yra kažkur anapus. Po to atsiranda visokiausi priekaištai apie tai, kad mokytojas blogai moko ar nemoka to daryti išvis. Jūs turbūt norėtumėte išgirsti būdą, kaip tai spręsti. Aišku, telefonas nėra blogas dalykas, nes tėvams reikia su vaikais susisiekti, ar pranešti apie kažkokią nelaimę. Bet vienas būdas yra. Prieš gerą dešimtį metų, kai teko laikyti egzaminus, prieš juos mokytoja liepė sudėti savo telefonus ant jos stalo ir pasiimti tik tada, kada baigsis egzaminas, ir būtinai išjungti garsą. Ir štai toks būdas tiktų ir mokykloje. Vaikai per pertraukas gali daryti su savo „mobiliakais“ ką nori, bet atėjus į klasę, prašom, palikti telefonus ant mokytojos stalo ir klausytis, kas jiems yra dėstoma. Žinoma, galima naudoti ir tai, kas mėginama įdiegti kalėjimuose, bet tai jau per brangu.
Namų darbai. Turbūt kiekvienas mokinys pasakys, kad geriausias mokytojas yra tas, kuris užduoda mažai namų darbų. Na taip, kartais tos ribos būna peržengtos, bet namų darbai - tai neišvengiama mokimosi dalis. Bet čia jau reikėtų pažvelgti visiškai kita linkme. Turėtų būti svarbu ne kiekis, o kokybė. Mane labai stebina, kada užduodami namų darbai padaromi kompiuteriu, atspausdinami ir atnešami. Nebelieka to mokimosi proceso, kuris yra būtinas. Štai, jei yra užduodamas darbas parašyti apie kažką susijusio su literatūra, istorija, geografija, tai visa tai turėtų būti parašyta ranka, naudojantis perskaitytom knygom, o ne „Google“ ar „Wikipedija“. Tokiu būdu mokinys ne tik mokosi, bet tuo pačiu įsigilina į dėstomą dalyką. Juk visada lengviau „parsipūsti“ rašinį iš interneto, negu jį parašyti pačiam. Kartais reikėtų pasistengti užduoti ne sausus uždavinius, bet tai, kas žmogų priverstų mąstyti ir domėtis. Žinoma, neturi likti nuošaly ir knygos. Nes jei žmogus negali suregzti keleto sakinių, tai rodo, kad jo pasaulis labai skurdus.
Uniformos. Turbūt daugiausia emocijų ir diskusijų keliantis dalykas. Kodėl? Na, pirmiausia daugelis tėvų mano, kad tokiu būdu jų vaikai yra tarsi diskriminuojami ir varžoma jų saviraiškos laisvė. Tikrai? Bet ar jūs nepagalvojate, kad mokykla - tai ne mados namai. Tai - mokymosi įstaiga. Ir kokia čia saviraiškos laisvė? Na taip, saviraiškos laisvė tokia, kad Marytė yra madinga, stilinga, jos tėvai yra firmos direktoriai, o Ingutė yra apdriskusi, skarmaluota, nes jos tėvai yra paprasti kaimo žmonės. Ir tokiu būdu galima parodyti savo statusą ir valdyti žmones. O kas nutiks, kai atsiras uniformos? Tada nebeliks turtingas–neturtingas sindromo. Tada tik bus tinginys–protingas sindromas. Tada jau nebegalėsi šaipytis iš kito aprangos, nes tu dėvėsi tą patį, ką dėvi tavo klasės draugai. Bet čia turėtų būti ne tik kad švarkas, bet visiškai visa apranga.
Štai keletas faktų, kurie padėtų sutvarkyti mokimosi sistemą ir ją padaryti truputį skaidresnę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!