Jie, matau, jaučiasi čia nepakeičiami ir turintys išskirtines teises. Ir nekritikuotini, ir vieninteliai žinantys, kaip parke tvarkytis ir vieninteliai, kuriems tas parkas rūpi. Ir vieninteliai čia neva stebuklus padarę. Pabrėžiu – ne už savo, o už valstybės pinigus.
Vieną nepakeičiamą ką tik pakeitėme Vilniuje. Kvėpuoti tapo lengviau. Dabar net baisu darosi užsukti į parką. Arba tai daryti besislapstant, pakampėmis, kad tik nepastebėtų. Nekvėpuojant praeiti.
Esu užsukęs ir vidun į rūmus. Tai supratau, kad tik gaišinu brangų jų laiką. Pajutau tik suirzimą. Tiesa, maloni išimtis – vežimų garažas, kuriame yra meno ekzpozicijos, t. y. pakeliui link rūmų. Ten maloniai sutinka lankytojus, jais džiaugiasi.
Tiesa, paskutinis anekdotas buvo, kai ėjom pro rūmus ir mano mažės kažką pridirbo. Dievaži, nepamenu. Girdime garsiakalbiu jau šaukia: achtung achtung, žingsnis dešinėn – šausiu. Na, šiek tiek sutirštinu, bet panašiai buvo. Kažkur budri rūmuose tūnančio sargo akis saugojo ir niekadėjas neliko nepastebėtas.
Reikėtų tik jį apginkluoti guminėmis kulkomis ar kokią ragatkę įduoti. Turėtų senis smagumo, jei per Antrą Pasaulinį neprisišaudė. Tarkime, kad ir mano mėgiamas Tiškevičių parkas Palangoje. Kad nors kartą ten būtų nutikusios panašios durnystės. Niekada!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!