Ar kuri moteris, besiruošianti tapti mama, būtų pagalvojusi, kad stebuklėlio atėjimas į šį pasaulį gali sukelti tokius jausmus, kone iki išprotėjimo? Aš galiu... Ir iš karto noriu pasakyti, kad niekada niekam nelinkėčiau to patirti.
Laukimas buvo ramus, be streso. Manimi labai rūpinosi brangus vyras. Jam aš visą gyvenimą dėkosiu už supratingumą, pagalbą gimus mūsų saulės spinduliukui. Jei ne jis, kas žino, kur dabar būtų mūsų brangiausias stebuklėlis... Nuolatinis maždaug du mėnesius kasdien besitęsiantis kartojimas, kad negaliu, nenoriu auginti vaiko, varė mane iš proto. O vyras ramiai tai kentė. Dabar tik galiu įsivaizduoti, ką jis išgyveno... Ateis laikas, kai mes apie tai pakalbėsime – ką jis jautė, kas jam padėjo ištverti tą laikotarpį, kurį norėčiau ištrinti. Deja, gyvenimas per daug nenuspėjamas. Bet labai svarbu, kad šalia yra žmonės, kurie padės, tik reikia nebijoti prašyti pagalbos.
Gimus mūsų kūdikėliui, nepajutau to ypatingo ryšio, galvojau, gal dėl to, kad pasaulį jis išvydo po Cezario pjūvio. Visas 5 dienas, kol buvome ligoninėje, verkiau, net bijojau paimti savo vaikelį. Galvojau, kad tai normalu. Tačiau jei jau tada būčiau supratusi, kad taip neturi būti, galbūt būčiau anksčiau pradėjusi gydymą. Sakau gydymą, nes man prasidėjo pogimdyvinė depresija ir ne lengviausia forma, kuri gali savaime praeiti ar su psichologo pagalba. Man prireikė antidepresantų...
Grįžusi namo apsidžiaugiau, viskas tapo kiek šviesiau, atrodė, savos sienos teikia ramybę. Tačiau neilgai. Nebeturėjau apetito, net nebenorėjau valgyti, slapčia verkiau... Vėl galvojau, kad taip gali būti pirmąjį mėnesį. Su nerimu skaičiavau dienas, kai vyras po tėvystės atostogų grįš į darbą. Nenorėjau su niekuo bendrauti... Visas dienas vyras rūpinosi mažyliu, aš tik pamaitindavau. Net bijojau su kūdikiu pasilikti viena. Galėdavau pabūti, tik kai miegojo... Gyvenimas atrodė nesuprantamas, kaip pasakoje, dingo realybės jausmas, jaučiausi atbukusi, nesugebanti priimti net paprasčiausių sprendimų, negalėjau ramiai nusėdėti vienoje vietoje.
Vyrui išėjus į darbą, prasidėjo dar didesni sunkumai. Gerai, kad mama visą dieną pabūdavo su mumis, kol grįždavo vyras. Tačiau ir tai nepadėdavo. Stengiausi save kontroliuoti, tačiau nepavykdavo, apie nieką negalėjau galvoti, tik kaip nenoriu auginti mūsų vaiko. Vieną naktį žiūrėjau į miegantį mūsų kūdikėlį, o ryte pareiškiau vyrui, kad nebenoriu vaiko. Troškau, kad viskas būtų kaip anksčiau. Gyvenimas atrodė kaip tamsi skylė, nežinojau, kaip iš jos išsikapstyti. Galvojau, kad dėl to kaltas gimęs kūdikėlis. Nesuvokiau, kad tai dėl pasikeitusių hormonų, kurių aš pati nepajėgiu suvaldyti.
Dienos pasidarė tikra kančia, vis laukdavau nakties, tikėdamasi pailsėti. Tačiau naktimis prasidėjo nemiga. Atsikeldavau ir valandų valandas galvodavau, kaip toliau gyventi. Buvo naktų, kai atrodė, kad tikrąją to žodžio prasme prarasiu sveiką protą, kiek jo dar turiu...
Prašiau vyro, kad imtų bent mėnesį atostogų, nes mama ne visada galėjo pabūti su mumis... O be jos ar be vyro negalėjau. Nežinau, kaip viskas būtų buvę, jei ne vyro tvirtas apsisprendimas padėti man ir pasiimti metams tėvystės atostogas. Iki atostogų su kūdikiu bandėme pakeisti namų aplinką, tačiau nesėkmingai, niekas nepadėjo... Vis tos pačios mintys, kaip gyventi toliau, nuolatinis dėmesys vaikui... Dažnai save kaltinau, kad mažai tesiruošiau motinystei, kad nieko nesuprantu... Bet ar kas būtų pasikeitę, jei viską būčiau žinojusi? Juk taip troškome kūdikio.
Vis negalėdavau susikaupti atlikti paprastų darbų, apetitas tai atsirasdavo, tai dingdavo... Nesuvokiau, kas darosi, o juo labiau nežinojau, kaip „išeiti“ iš tos būsenos. Savo savijautą apibūdindavau taip lyg kažkoks juodas debesis kabo virš galvos. Artimieji stengėsi padėti, tačiau niekas nežinojo kaip, kol vieną dieną mama nepatarė paskambinti telefonine pagalbos linija. Kalbėjau su nuostabia konsultante, kuri man atvėrė akis, kad tai pogimdyvinė depresija, ir nukreipė kuo skubiau kreiptis į savo šeimos gydytoją išsamiems tyrimams, paskui – į psichologą. Tyrimus atlikusi gydytoja pasakė, kad iš fizinės pusės viskas gerai, man reikalinga psichiatro pagalba. Tai nenuskambėjo taip baisiai, kaip gali pasirodyti kitoje situacijoje.
Tą pačią dieną psichiatrė paskyrė homeopatinių vaistų, nes maitinau savo kūdikį ir stiprių vaistų negalėjau vartoti. Suabejojau vaistų pagalba man, tad pasiklioviau psichologe, maniau, išsikalbėjusi atrasiu atsakymus į klausimus. Tačiau ir čia nepavyko galutinai sau padėti. Bendraujant su psichologe, teko savo kailiu suvokti, ką jaučia žmonės, kuriems kažkada bandydavau padėti ir neretai mintyse stabdydavau save nepasakyti, kad viskas bus gerai. Nes tokioje situacijoje dar labiau varo iš proto, sukelia pyktį ar net įniršį kitų požiūris, kad viskas susitvarkys. Nes tai, kad ir kaip panorėsi, savaime nesusitvarko..
Lankiausi ir pas psichiatrę, kuri stebėdama mano būseną paskyrė antidepresantų. Jų buvo kelios rūšys, net nežinojau, ką daryti. Tada pradėjau vartoti vaistus, bet nuo jų pasidarė negera, nebejaučiau savęs. Nusprendžiau, kad vaistai man netinka, tad nutraukiau jų vartojimą. Toliau grimzdau į tamsą, viskas buvo juoda.
Ėmiau domėtis, ieškoti, kaip gyventi, gydyti pogimdyvinę depresiją. Forume pradėjau bendrauti su mamomis, kurios taip pat išgyveno ar išgyvena pogimdyvinę depresiją. Supratau, kad tokia esu ne viena.
Taip ir lėkė dienos, klampindamos mane į dar didesnį liūną. Kartais nebesuvokiau, ar tai aš. Gulėdavau, nenorėdavau net keltis, ar kažkuo užsiimti. Vieną karštą dieną depresija smogė taip smarkiai, kad vienu metu atrodė, kad širdis sustos. Kreipiausi į gydytoją, jie nurodė, kad labai pakilęs kraujo spaudimas. Vaistai padėjo šią bėdą sutvarkyti. Buvo kiek geriau, bet po to vėl grįžo ta baisi savijauta.
Vieną lemtingą dieną, bebendraujant su psichologe, ji pasakė, kad nerimauja dėl manęs, kad mano būsena jau darosi pavojinga gyvybei. Paklausė, ar gulčiausi į psichiatrinę ligoninę. Suvokiau, kad tai gali būti paskutinis šansas išsigelbėti ir grįžti į normalų gyvenimą. Jau po kelių minučių iš psichiatrės gavau siuntimą į ligoninę. Buvo didelis iššūkis tam pasiruošti, nes be galo sunku susikaupti kažką daryti.
Mano artimieji, suvokdami, kad šis įrašas mano ligos istorijoje suteiks nesklandumų ateityje, siūlė to nedaryti. Bet juk aš renkuosi gyvenimą – kad ir su įrašu, bet su ateitimi. O ne be įrašo, bet jau nebeaišku kokios kokybės... Tad kitos dienos rytas prasidėjo ligoninėje. Beje, ten nebuvo taip baisu, kaip galima būtų pagalvoti. Deja, ir čia neradau sau vietos.
Ėmiau vartoti psichiatro paskirtus vaistus, tačiau pasakymas, kad jie pradės veikti tik po kelių savaičių, ėmė varyti mane į neviltį. Ligoninėje ištvėriau tik kelias dienas, pasakiau, kad geriau jaučiuosi ir mane išleido namo. Kažkiek sutvirtėjau, tačiau nedaug. Grįžus namo tęsėsi tas pats, nors visi tikėjomės, kad bus pagerėję. Išvykau pailsėti, bet būnant ne su savo šeima irgi sunku... Truputį šviesesniu protu mąsčiau, ką daryti.
Ir štai po savaitės įvyko lūžis... Iki šiol nežinau, kas jį lėmė, bet po to vakaro viskas apsivertė aukštyn kojom ir aš tapau mama. Pagaliau pamačiau savo stebuklėlio šypseną, meilės kupiną žvilgsnį... Vyras mus apkabino ir pasakė, kad visada bus šalia ir visas problemas spręsime kartu. Jau kitą dieną suvokiau, kad egzistuoja dabartis, dienos ėmė virsti laiku, kai galiu kažką padaryti dėl savo šeimos. Jau po kelių dienų užregistravome savo spinduliuką krikštynoms. Žinau, kad Dievas mums padėjo grįžti į gyvenimą, neapleido manęs.
Myliu gyvenimą, savo šeimą kiekvieną dieną vis labiau ir labiau... Esu dėkinga už viską, ką turiu. O turiu labai daug.
Be abejo, toliau vartoju vaistus, bet jau mažiau. Tikiu, kad kažkada jų nebereikės ir jausiuosi kuo puikiausiai. Radau nuostabią psichologę, kuri geranoriškumo vedina priėmė mane ir priims, kai man bus reikalinga pagalba sustiprinant savo asmenybę.
Pabaigai norėčiau iš savo gyvenimo patirties pasakyti: mielieji, niekada nesmerkite žmogaus, kol neįlipote į jo batus. Gyvenkite savo gyvenimus, ir kiek pajėgiate, nepamirškite šalia esančių, apkabinkite, paklauskite, kaip jaučiasi. Pamatysite, tada gyvenimas bus kur kas šviesesnis... Jūs esate kažkam reikalingi... Tikrai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalyti savo patirtimi? Patarti mamoms ir tėčiams? Rašykite mums el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Tėvystė“.