aA
Kai pradėjome gyventi kartu, Donata iškart pasakė: „Mes turėsime šuniuką“. Kaip žinia, jei moteris kažko nori, vyras anksčiau ar vėliau norą turi išpildyti, taip jau sukurtas pasaulis. Nors ir aš pats neturėjau nieko prieš keturkojį namie. Apie šunį Donata vis užsimindavo, o aš vis rasdavau kokią dingstį atidėti šitą reikalą „vėliau“. Ir, kaip supratau, Donatai pabodo šie mano atsikalbinėjimai ir ji ėmėsi veiksmų.
© M. Morkevičiaus nuotr.

Važiavome pas Donatos mamą į Uteną ir Donata pasisiūlė pavairuoti. Dažniausiai vairuoju aš, bet šį kartą sutikau, o ko gi ne? Buvo daug sniego ir man pažadėjo, kad mane Utenoje nusiveš į aikštelę, kur bus galima „pasinešioti“ su automobiliu. Na, aš su nekantrumu to ir laukiau, mat automobiliai – mūsų bendra aistra, tad su naivia šypsena žvalgiausi po apylinkes, kuriomis važiavome. Kadangi didžiosios dalies Utenos dar nepažįstu, buvo, aišku, įdomu. Ir štai įsukome į kažkokį posūkį, prie kurio buvo iškaba „Gyvūnų prieglauda“. Atsisukau į Donatą ir jau kažką įtardamas paklausiau: „Čia?“. Donatos veide atsirado šypsena, iš kurios supratau, kad to žieminio pasismaginimo su automobiliu galbūt šiandien ir neturėsime. Taigi taip ir atsiradome prieglaudoje.

Čia, žinoma, širdis suminkštėja vos įžengus. Susipažinome su visais prieglaudos gyventojais: vieni piktai lojo, kiti draugiškai pasitiko, treti žvilgsniu prašė pasiimti juos kartu į geresnį gyvenimą. Vieną šuniuką išvedėme pasivaikščioti ir Donata jį įsimylėjo. Neslėpsiu, įsimylėjau greitai ir aš, bet norėjome jauno šunelio. Prieglaudos „mamytė“ nuvedė mus pas vieną gerą kalytę, kuri rūpinosi dviem mažyčiais juodais kukuliukais, kurie buvo rasti ant ledo. Abu tie kukuliukai buvo daugiau nei mieli. Įsimylėjome. Bet sakė, kad į geras rankas atiduos tik po kokio mėnesio, tad palikome savo numerį ir atsisveikinome, iki tol, kol mažyčiai užaugs ir su mumis susisieks.

Išvažiavus mašinoje tvyrojo dviprasmiškos nuotaikos – viena vertus, išsirinkome šunelį ir jau turėtume laukti, kada prakus ir galėsime parsivežti į savo namus, antra vertus, abu nelabai tikėjome, kad sulauksime skambučio. Juk atsiras kas nors, kas ateis ir pasiims. O kokia čia garantija, kad palikusi savo numerį porelė po skambučio nebus persigalvojusi? Ši antra mintis buvo stipresnė.

Po „geros“ savaitės mūsų laukė kelionė į užsienį, tad visus šuniuko planus atidėjome rūpintis po atostogų. Na, bent jau taip galvojome, iki kol pamatėme, kad senas bičiulis pasidalino „Facebook“ žinute, kad jo mamos kalytė atsivedė šuniukų ir ieško jiems gerų šeimininkų. Nežinau kodėl, bet nusiunčiau šitą skelbimą Donatai, ji sakė „Taip!!!“. Taip – tai šventa. Kitą dieną turėjome išskristi, tad sutariau su bičiuliu, kad šunelį pasiimsime iškart grįžę iš atostogų. Gerdami kavą ir grožėdamiesi Italijos architektūra negalėjome iš galvos išmesti mūsų laukiančio šunyčio. Jau tuoj, po kelių dienų grįšime į Lietuvą, važiuosime į Klaipėdą ir pasiimsime savo šuniuką! Jėga!!!

Ir štai mes jau grįžome namo, rytoj laukia kelionė į Klaipėdą, nuotaikos – neįmanoma nupasakoti, super geros. Gaunu žinutę nuo draugo ir ten parašyta: „Mama šuniuką atidavė…“. Skaitau dar kartą. Ir dar. Rodau Donatai. Abu tylime. Pykstame. Liūdime. Nirštame viduje, bet sėdime ramiai. Nesąmonė. Raminame save, kad viskas pasaulyje vyksta taip, kaip turi vykti ir einame miegoti. Rytojaus rytą sėdame į automobilį ir važiuojame į Klaipėdą aplankyti mano mamos ir brolio. Vos spėjome išvažiuoti į greitkelį, suskambėjo telefonas, skambinta iš nežinomo numerio: „Sveiki, Jums skambina iš Utenos gyvūnų prieglaudos”.

Diena nušvinta daug šviesesnėmis spalvomis. Duodu ragelį Donatai ir girdžiu, kad ji tariasi dėl mūsų Zaros atsiėmimo!!! Kelionės nuotaika pataisyta – nuostabu! Praėjo dvylika valandų nuo tada, kai sužinojome, kad pažadėtas šuniukas iškeliavo pas jį įsimylėjusius žmones Klaipėdoje, iki tada, kai mums paskambino iš prieglaudos ir pasakė, kad mūsų mažylė jau užaugo ir pramerktomis akytėmis laukia mūsų.

Posakis, kad pasaulyje viskas vyksta taip, kaip turi vykti, mums įgavo daug didesnę prasmę. Ir džiaugiames, kad įvyko taip, kaip įvyko. Dabar mes su Zara – bendražygiai, kol kas dar tik namie, nes į lauką neiname, bet ji mūsų nepaleidžia iš akių – tvarkosi, gamina, dirba, žaidžia ir ilsisi kartu. Jau moka sėdėti ir paduoti „labas“ ir panašu, kad yra pasiryžusi mokytis toliau. Neįsivaizduojame, kad šie namai galėjo būti be Zaros!

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Lietuvos beisbolo jaunimo rinktinė Floridoje iškovojo trečiąją vietą

Floridoje, lituanistinėje mokykloje „Saulėtas krantas” svečiavosi stipriausios pasaulyje...

Keturių šunelių globėja drąsina: šuniui reikia žmogaus ir tiek vietos, kiek užima atsigulęs (6)

Pradėsiu nuo seniausiai pas mus esančio labradoro retriverio Bakso. Jis, mano nuomone, buvo nelabai...

Meno platformos „BaltijosMenas.lt“ etalonas – garsieji Sotheby‘s ar Christie‘s aukcionai (4)

2018 metai buvo kupini meno renesanso Lietuvoje , tad nenuostabu, kad pamažu atsiranda ir ambicingų...

Akimirka Anykščiuose, kurios ilgai nepamirš – dėmesį patraukė kilnus jaunuolio poelgis (64)

Anykščių miestas turbūt geriausiai žinomas dėl savo garsių rašytojų, Puntuko akmens, Laimės...

Šiaulių gimnazistai galėjo susipažinti su kino industrija iš arti

Lapkričio 7 dieną nemaža grupė Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos mokinių vyko į edukacinę...

Top naujienos

Aistros dėl vaikų paėmimų nerimsta: tėvų forumas reikalauja atšaukti įstatymą (12)

Seime ir toliau narstoma vaiko teisių apsaugos reforma. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija...

Didžioji Lietuvos nelaimė: ar demografinę duobę padės užpilti statybininkai iš Ukrainos? (252)

Lietuvoje nebeliko ir 2,8 mln. gyventojų – liūdnai skelbia statistikos duomenys. Kiti...

Užkalnis. Kaip apsupti save protingais žmonėmis (98)

Kodėl reikėtų taip elgtis? Su kvailiais artimoje aplinkoje juk lengviau? Jie mažiau kritiški,...

Guogos pastaba „Žalgiriui“: pirmoje vietoje turi būti rinktinė (53)

Vilniaus „Ryto“ klubo oficialiai svetainei interviu davęs klubo prezidentas Antanas Guoga...

Namas – tarsi įgyvendinta svajonė: užburiantys pakrantės vaizdai leidžia jaustis kaip amžinose atostogose (1)

Yra labai nedaug vietovių, kurios turi didelei aglomeracijai būdingą tankumo, aukštos kokybės...

Vaikas serga: kas geriau – imti nedarbingumo pažymėjimą ar dirbti namie? (7)

Beveik pusė šalies darbuotojų, kurie turi vaikų ar artimųjų priežiūros pareigų, prireikus...

Klastinga priklausomybė gali pasiglemžti net ir stipriausius: kad tai paveldima, žino ne visi (29)

Moksliškai įrodyta, kad priklausomybė alkoholiui gali būti perduodama genetiškai. Visgi,...

Naglis Šulija pažvelgė į planetų išsidėstymą: krizė gali būti ne už kalnų (20)

Finansų krizė jau ne už kalnų, tačiau dar turime laiko jai pasiruošti, sako astrologas Naglis...

Pranckietis: man ir buvo, ir yra gėda (424)

Geriems įstatymams priimti arba geram keliui išlyginti reikalingas buldozeris, paklaustas, kaip...