Kai pradėjome gyventi kartu, Donata iškart pasakė: „Mes turėsime šuniuką“. Kaip žinia, jei moteris kažko nori, vyras anksčiau ar vėliau norą turi išpildyti, taip jau sukurtas pasaulis. Nors ir aš pats neturėjau nieko prieš keturkojį namie. Apie šunį Donata vis užsimindavo, o aš vis rasdavau kokią dingstį atidėti šitą reikalą „vėliau“. Ir, kaip supratau, Donatai pabodo šie mano atsikalbinėjimai ir ji ėmėsi veiksmų.
© M. Morkevičiaus nuotr.

Važiavome pas Donatos mamą į Uteną ir Donata pasisiūlė pavairuoti. Dažniausiai vairuoju aš, bet šį kartą sutikau, o ko gi ne? Buvo daug sniego ir man pažadėjo, kad mane Utenoje nusiveš į aikštelę, kur bus galima „pasinešioti“ su automobiliu. Na, aš su nekantrumu to ir laukiau, mat automobiliai – mūsų bendra aistra, tad su naivia šypsena žvalgiausi po apylinkes, kuriomis važiavome. Kadangi didžiosios dalies Utenos dar nepažįstu, buvo, aišku, įdomu. Ir štai įsukome į kažkokį posūkį, prie kurio buvo iškaba „Gyvūnų prieglauda“. Atsisukau į Donatą ir jau kažką įtardamas paklausiau: „Čia?“. Donatos veide atsirado šypsena, iš kurios supratau, kad to žieminio pasismaginimo su automobiliu galbūt šiandien ir neturėsime. Taigi taip ir atsiradome prieglaudoje.

Čia, žinoma, širdis suminkštėja vos įžengus. Susipažinome su visais prieglaudos gyventojais: vieni piktai lojo, kiti draugiškai pasitiko, treti žvilgsniu prašė pasiimti juos kartu į geresnį gyvenimą. Vieną šuniuką išvedėme pasivaikščioti ir Donata jį įsimylėjo. Neslėpsiu, įsimylėjau greitai ir aš, bet norėjome jauno šunelio. Prieglaudos „mamytė“ nuvedė mus pas vieną gerą kalytę, kuri rūpinosi dviem mažyčiais juodais kukuliukais, kurie buvo rasti ant ledo. Abu tie kukuliukai buvo daugiau nei mieli. Įsimylėjome. Bet sakė, kad į geras rankas atiduos tik po kokio mėnesio, tad palikome savo numerį ir atsisveikinome, iki tol, kol mažyčiai užaugs ir su mumis susisieks.

Išvažiavus mašinoje tvyrojo dviprasmiškos nuotaikos – viena vertus, išsirinkome šunelį ir jau turėtume laukti, kada prakus ir galėsime parsivežti į savo namus, antra vertus, abu nelabai tikėjome, kad sulauksime skambučio. Juk atsiras kas nors, kas ateis ir pasiims. O kokia čia garantija, kad palikusi savo numerį porelė po skambučio nebus persigalvojusi? Ši antra mintis buvo stipresnė.

Po „geros“ savaitės mūsų laukė kelionė į užsienį, tad visus šuniuko planus atidėjome rūpintis po atostogų. Na, bent jau taip galvojome, iki kol pamatėme, kad senas bičiulis pasidalino „Facebook“ žinute, kad jo mamos kalytė atsivedė šuniukų ir ieško jiems gerų šeimininkų. Nežinau kodėl, bet nusiunčiau šitą skelbimą Donatai, ji sakė „Taip!!!“. Taip – tai šventa. Kitą dieną turėjome išskristi, tad sutariau su bičiuliu, kad šunelį pasiimsime iškart grįžę iš atostogų. Gerdami kavą ir grožėdamiesi Italijos architektūra negalėjome iš galvos išmesti mūsų laukiančio šunyčio. Jau tuoj, po kelių dienų grįšime į Lietuvą, važiuosime į Klaipėdą ir pasiimsime savo šuniuką! Jėga!!!

Ir štai mes jau grįžome namo, rytoj laukia kelionė į Klaipėdą, nuotaikos – neįmanoma nupasakoti, super geros. Gaunu žinutę nuo draugo ir ten parašyta: „Mama šuniuką atidavė…“. Skaitau dar kartą. Ir dar. Rodau Donatai. Abu tylime. Pykstame. Liūdime. Nirštame viduje, bet sėdime ramiai. Nesąmonė. Raminame save, kad viskas pasaulyje vyksta taip, kaip turi vykti ir einame miegoti. Rytojaus rytą sėdame į automobilį ir važiuojame į Klaipėdą aplankyti mano mamos ir brolio. Vos spėjome išvažiuoti į greitkelį, suskambėjo telefonas, skambinta iš nežinomo numerio: „Sveiki, Jums skambina iš Utenos gyvūnų prieglaudos”.

Diena nušvinta daug šviesesnėmis spalvomis. Duodu ragelį Donatai ir girdžiu, kad ji tariasi dėl mūsų Zaros atsiėmimo!!! Kelionės nuotaika pataisyta – nuostabu! Praėjo dvylika valandų nuo tada, kai sužinojome, kad pažadėtas šuniukas iškeliavo pas jį įsimylėjusius žmones Klaipėdoje, iki tada, kai mums paskambino iš prieglaudos ir pasakė, kad mūsų mažylė jau užaugo ir pramerktomis akytėmis laukia mūsų.

Posakis, kad pasaulyje viskas vyksta taip, kaip turi vykti, mums įgavo daug didesnę prasmę. Ir džiaugiames, kad įvyko taip, kaip įvyko. Dabar mes su Zara – bendražygiai, kol kas dar tik namie, nes į lauką neiname, bet ji mūsų nepaleidžia iš akių – tvarkosi, gamina, dirba, žaidžia ir ilsisi kartu. Jau moka sėdėti ir paduoti „labas“ ir panašu, kad yra pasiryžusi mokytis toliau. Neįsivaizduojame, kad šie namai galėjo būti be Zaros!

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Prabangios atostogos Turkijoje žlugo: viešbučio teritorijoje – statybos, maitinimas – kaip kalėjime (80)

Lietuvis Gabrielius nusprendė sužadėtinės gimtadienio proga padaryti jai malonią staigmeną ir...

Nepasikentęs praeivis „Jaguar“ vairuotojo parkavimu: turiu vieną klausimą visuomenei (79)

DELFI skaitytojai ir toliau fiksuoja vairuotojų pažeidimus gatvėse. Šįkart DELFI skaitytojui...

Ar baisus etatinio mokytojų darbo apmokėjimo velnias? (1)

Nė viena pastarojo dešimtmečio švietimo sistemos pertvarka nebuvo sulaukusi daugiau visuomenės...

Autobuso keleivę įskaudino vairuotojo žodžiai: jaučiausi stipriai pažeminta (59)

Ar ir jums yra taip buvę, kad turėjote nemalonią patirtį su maršrutinio transporto vairuotojais?...

I-asis Vilniaus rajono muzikos ir meno mokyklų styginių instrumentų ir akordeono etiudų konkursas „VIRTUOSSO“

Š. m. balandžio 14 d. Pagirių meno mokykloje vyko I-asis Vilniaus rajono muzikos ir meno mokyklų...

Top naujienos

Pratrūko net Venclova: nenoriu, kad tai būtų siejama su mano vardu (378)

Garsūs intelektualai – Tomas Venclova ir Mindaugas Kvietkauskas – labai nustebo savo pavardes...

Istorinis „Žalgirio“ žygis pradžiugino ne tik sirgalius (20)

Istorinis Kauno „Žalgirio“ krepšininkų žygis Eurolygoje džiugina ne tik sirgalius. Rankomis...

Komandos puolimą ant savo pečių tempusį Sabonį ir „Pacers“ paskandino Jameso tritaškis su sirena (7)

NBA atkrintamosiose varžybose itin skaudų pralaimėjimą patyrė kovingieji Indianos „Pacers“...

Gydytojas išplatino emocingą kvietimą: turime TEISĘ ir PAREIGĄ sakyti tiesą, nepaisydami raginimo to nedaryti (145)

Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius...

Jeffas Bezosas labai neįprastai atsirenka darbuotojus: kaip jūs atsakytumėte į suktus jo klausimus? (20)

Jeffas Bezosas, turtingiausias pasaulio žmogus ir „Amazon“ vadovas, yra pasakęs: „Jau mieliau...

Ketvirtame kėlinyje rungtynių eigą perlaužęs Valančiūnas nulėmė dramatišką „Raptors“ pergalę (2)

NBA atkrintamosiose varžybose dar vieną trilerį išgyveno reguliariojo sezono Rytų konferencijos...

Prasideda 10 mln. eurų investuojančio Norvegijos baldų gamintojo statybos Panevėžyje (7)

Panevėžyje ketvirtadienį įkasama Norvegijos baldų gamybos grupės „Ekornes“ naujos gamyklos...

Ką reiškia ir ko tikėtis iš Trumpo ir Macrono bičiulystės? (48)

Valstybinio vizito Jungtinėse Amerikos Valstijose fanfarų fone netrukus gali paaiškėti, ar...

Laikinų patalpų galimybės: nuo mokyklos iki oro uosto

Laikinus pastatus žmonės dažnai įsivaizduoja kaip nekomfortabilius, nekokybiškus atliekančius...

Į „Vytautą“ spjovę Ballai įskaudino Šeškų: paliekame viską jų sąžinei (198)

Į Lietuvą atvyko Los Andželo „Lakers“ ateitimi laikomas Lonzo Ballas, tačiau grįždamas namo...