Noriu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kokie žmonės gali juos supti, nes tai suvokti yra labai sunku. Gali žiūrėti į žmogų, jis šypsosi, bet ar jam tikrai viskas gerai? Labiausiai ko siekiu šiuo laišku, tai, kad pagaliau kažkas keistųsi, kad žmonės mokėtų, ar bent bandytų padėti tiems, kuriems tikrai reikia pagalbos, nors ir sako priešingai.
Esu dar labai jauna, kaip kiti pasakytų, kad esu dar vaikas, nors savęs tokia jau nebelaikau. Esu paauglė. Ir kaip paauglė, iš tikrųjų jau patyriau labai daug. Žinoma, kalbu apie begalinį skausmą, psichologinį skausmą, kuris kiekvieną dieną vis labiau žudo iš vidaus.
Kai kuriuos tai gali pražudyti, tiesiogine to žodžio prasme. Ir kai kuriuos pražudo. Jau daugybę pražudė. Džiaugiuosi, kad nesu tarp jų. Nors kartais, bijau pati savęs. Girdžiu daugumą kalbančių, kad tai – tiesiog paauglystė, dėmesio troškimas ar dar kažkoks būdas „įdomiau“ gyventi, išsiskirti iš kitų. NE. Skausmas nėra pasirinkimas. Tai ne toks dalykas, kurio galima norėti, bet to niekas nesupranta.
Teigiama, kad pasaulyje kas 40 sekundžių nusižudo vienas žmogus. Bet ar kažkam tai įdomu? Niekas net nebando kažką keisti. Žinoma, vykdomos visokios akcijos, pavyzdžiui mokykloje „Savaitė be patyčių“, bet atvirai pasakius, bent mano mokykloje tai nieko nereiškia. Tai nekeičia nieko, nes tai nėra pagalba. Net visos pagalbos linijos nesugeba padėti, mano manymu, taip yra todėl, kad niekas nesupranta, ką reikia daryti. Na, bet ką aš galiu kaltinti, negalima suprasti, kol pats nepatiri kažko panašaus. Todėl, papasakosiu savo istoriją, kurią pabandykit įsivaizduoti, lyg tai būtų jūsų gyvenimas, ar jūsų vaiko.
Viskas prasidėjo, kai buvau maža. Nieko nesupratau, neėmiau į galvą, nes buvau dar visiškai vaikas, ką aš galėjau suprasti? Bet tik neseniai supratau, kad būtent vaikystė yra gyvenimo pagrindas. Kad viskas būtent nuo tų laikų ir prasidėjo.
Taigi, turiu vyresnį brolį. Tikriausiai normalu, kad pastoviai mušdavomės, pykomės ir ko tik nedarėm. Niekad nesutarėm. Bet, kaip ir sakiau, tai normalu. Vaikystė – kvailystė. Nors ir buvau žymiai mažesnė, manimi niekas taip nesirūpino ir nesidomėjo, kaip mano broliu. Visa šeima, net ir visa giminė labiau norėjo bendrauti su juo. Visur jį vežiodavosi kartu, visi su juo žaisdavo, visi jo klausydavo, didžiuodavosi juo, o aš visad būdavau kažkur šalia, būdavau niekuo.
Niekas man neturėdavo laiko, neklausinėdavo kaip man sekasi, niekam nebuvo noro su manim kažkuo užsiimti. Buvau viena. Na, iš tikrųjų turėjau vieną žmogų iš savo plačios giminės, kuris mane be galo mylėjo. Visada veždavo man daugiausia lauktuvių, skirdavo man dėmesio daugiau ir būtent dėl šio žmogaus mano brolis pareiškė, kad niekas nekreipia dėmesio į jį. Būdavo net ir taip, kad mane pravardžiuodavo mano pačios artimieji, vien tam, kad palinksmintų mano brolį. Tada jis jausdavosi geresnis, viršesnis už mane.
Tą akimirką netekau žmogaus, kuris būtų pakeitęs visą mano ateitį. Kiek vėliau, pradėjau krėsti vaikiškas kvailystes. Tikriausiai suprantama kodėl. Norėjau atkreipti dėmesį į save, bent kažkaip, kad ir ne iš gerosios pusės, bet norėjau, kad nors vieną kartą į mane kažkas atsižvelgtų. Bet tai tik blogino situaciją. Tėvai vis labiau atstumdavo mane, giminės ir brolis dar labiau menkindavo, bet ką aš galėjau padaryti? Juk aš tik vaikas, mano žodžiai neturėjo įtakos niekam.
Jau vaikystėje ligoninę laikiau antrais namais. Kadangi viską laikiau viduje, psichologinis skausmas pasireiškė kitaip, fiziškai. Iš pradžių daktarai nesuprato, kodėl man pasireiškia pilvo skausmai, kiek vėliau išsiaiškino, kad tai būtent dėl psichologinių problemų. Bet kokios gali būt problemos kai tau 7 metai? Mano tėvams tai buvo tiesiog juokinga, žinoma, į šią daktarų diagnozę net nebuvo atsižvelgta. Toliau gyvenau taip pat, niekas nesikeitė.
Galiausiai padariau didžiausią klaidą – pamelavau tėvams. Stipriai. Galvojau, kad taip bus geriau išsisukti iš padėties. Žinojau, kad geriau karti tiesa, nei saldus melas, bet net ir tai žinodami žmonės vis tiek meluoja, kas gi nori sakyti tiesą? Geriau juk nebus. Po šio įvykio, tėvai man atleisti nesugebėjo. Ir tada viskas pradėjo griūti. Mama su manimi nesišnekėjo ilgai, bet kitiems šnekėjo apie mane. Mano artimieji dar labiau ėmė mane atstumti. Viskas tiesiog slydo iš po kojų. Netekau ir daugybės savo draugų, nes man nebuvo leista žengti kojos iš namų. Tik vėl pradėjus eiti į mokyklą galėdavau pasimatyti su savo draugais, nors jų buvo likę tik vienas, kitas...
Kasdien buvau alinama darbų ir kuo toliau, tuo daugiau girdėdavau replikų „tu nieko nedarai“. Kaip ir visuomet, buvau viena, visiškai niekam nereikalinga. Kasdien guodžiau save, kad viskas pasikeis, viskas bus gerai, juk tai laikina, viskas gyvenime yra laikina. Bet mano gyvenime, tai nebuvo laikina.
Bėgo metai, o aš vis dar buvau 0. Ypač mamai. Visi sako, kad mama – tai žmogus, kuris tave palaikys visuomet, nesvarbu kas nutiktų, ji bus šalia, visuomet mylės. Mano mama manęs nemylėjo. Dauguma pasakytų, kad man taip atrodo, bet, deja, norėčiau, kad taip būtų. Iš tėčio retkarčiais sulaukdavau kokio apkabinimo, bet ir tai būdavo retas dalykas. Na, o mano mama prie manęs net liestis nenorėjo. Ji matė, kaip gerėjo mano santykiai su tėčiu, bet ji to nenorėjo. Mama stengėsi viską sugadinti. Kiršindavo mane su tėčiu, sakydavo, kad aš meluoju, nes esu melagė, vien dėl to vieno nelemto įvykio.
Žinoma, tėtis nenorėdamas pyktis, visad sutikdavo su jos nuomone. Tai mane skaudino labiausiai. Niekas nepadėjo, jokie pataikavimai, jokie mano daromi darbai. Niekas. Su laiku dariausi vis piktesnė, pradėjau atsikalbinėti, pyktis dar labiau. Galiausiai per eilinį mūsų pyktį, pareiškiau, kad jaučiuosi siaubingai, nes manau, kad mano pačios mama manęs nekenčia.
Po to mane pradėjo išleisti į lauką, susitikti su draugais, o jų žinoma daugėjo, iš tiesų jie visi buvo vyresni už mane, nes mane visad supdavo brolio draugai, jie buvo žymiai vyresni, todėl ir pati iki šiol jaučiuosi labiau subrendusi nei kiti paaugliai mano amžiaus. O galbūt įtakos mano mąstymui turėjo mano skausmas. Taigi, maniau, kad tai padėjo, bet tai buvo laikina, būtent tai vienas iš dalykų kuris buvo laikinas, o pyktis mano gyvenime – amžinas.
Maniau, kad tėvai jau pradėjo manimi pasitikėti, bet visiškai „iš oro“ mano mama vėl grįžo prie to paties. Iki šiol mane retai kažkur išleidžia, ant manęs rėkia be pagrindo, aš esu jai pati blogiausia, ant manęs pyksta be priežasties. Esu niekas savo šeimoje ir galiu pasakyti atvirai, tai yra pats blogiausias jausmas, kurį galima patirti. Nemanau, kad kada nors už patirtą skausmą vaikystėje, tėvams, o ypač mamai, sugebėsiu atleisti. Iki šiol klausiu, ką aš jiems tokio siaubingo padariau, kad jie taip elgiasi su manimi.
Prie viso to, dar ir mokykla prisidėjo. Iš tiesų mokausi siaubingoj mokykloj. Buvo daug visokiausių įvykių su mokiniais, visokiausių pykčių ir nesusipratimų. Bet paskutinis kantrybės lašas buvo, kai supratau, kokie mokytojai čia yra. Nesvarbu ką tu darytum, visada būsi blogas ir engiamas. Nesvarbu ar tu gerai mokaisi, ar ne, tavęs nemėgs. Galbūt pagalvosit, kad visur visokių yra, taip, visiškai sutinku, bet būtent šioje mokykloje jie VISI tokie.
Visuomet buvau pavyzdinga mokinė, stengiausi mokytis, gaudavau diplomus už gerą mokymąsi, bet atsitiko taip, kad išreiškiau savo nuomonę ir tada viskas baigėsi. Jeigu tiksliau, paprieštaravau mokytojai, o atgal ji atrėžė, kad esu nevykėlė, kad nieko nemoku ir nieko neišmanau. Pradėjau manyti, kad iš tikrųjų taip yra. Galbūt aš tikrai tokia apgailėtina, juk nei tėvai, nei mokytojai manęs nemėgsta, o ir draugų pernelyg daug neturiu, manimi niekas nesirūpina.
Kasnakt užmigdavau su ašaromis, riedančiomis skruostais. Bet aš nepasidaviau ir toliau kartodavau sau „esi stipri, esi jauna, viskas baigsis“. Galiausiai pasidaviau ir maniau, kad jei labiau skaudės iš išorės, mažiau skaudės iš vidaus. Tiksliau, mažiau kreipsiu dėmesį į vidinį skausmą. Ir tai, manau, buvo kvailiausias dalykas. Na, bet juk buvau maža, tai pateisinama. Aišku, lioviausi, nes man pasidarė gėda, kad man skauda. Mokykloje klasiokai pastebėję randus tyčiodavosi, nors nieko nesuprasdavo. Tikriausiai net nežinojo, ką tai reiškia. Bet tai tik dar labiau mane smukdė žemyn. Net teko apsilankyti pas mokyklos psichologę, bet net ir tada gavau atsakymą „tu išsigalvoji viską“, negi galima išsigalvoti skausmą?
Ir kaip gi be tos vaikiškos meilės? Sakau vaikiškos, nes tai įvyko penktoje klasėje. Juokinga, ar ne? Na, bet juk sakiau, tai – vaikiška meilė. Visiem gi buvo. Daugumai, tai kelia geras emocijas, prisiminimus. Man – dar vienas dalykas, dėl kurio kasnakt tekdavo lieti ašaras. Jis – berniukas, kurį nusižiūrėjau, neturėjo noro su manimi bendrauti. Jam labiau patiko pyktis su manim. Iš tiesų, miglotai tai prisimenu, nes tikrai nenoriu prisiminti. Atsimenu tik tiek, kad kasdien būdavo nemalonumų, o to užtenka.
Laikui bėgant, baigėsi visa tai. Kuo toliau, tuo labiau pradėjom bendrauti. Ir dabar, kai jau praėjo bent jau man tikrai daug metų, aš su juo puikiai sutariu. Kažkas pasakytų, jog tai yra pirmoji meilė, bet nesutinku. Taip, jausmai niekada nedingo. Iš vaikiškų kvailiojimų tai išaugo į stiprius jausmus, bet aš to nelaikau meile. Nes nenoriu tuo tikėti. Nes tai, kas tarp mūsų yra, nėra meilė. Ir, deja, niekada nebus. Nors ir sutariam puikiai, bet tokio noro bendrauti, kaip anksčiau, jau nebeturiu. Dar visai neseniai jis buvo vienintelis žmogus, kuris mane galėdavo nuraminti. Jo glėbyje jaučiausi saugi, nepažeidžiama, o svarbiausia – laiminga. Kasdien vaikščiojau su šypsena veide, ta tikrąja, nesuvaidinta. Bet dabar viskas atvirkščiai. Ramybę pakeitė nerimas. Laimę pakeitė skausmas.
Prasidėjo nuolatiniai žaidimai, nebenoriu to. Nenoriu būti su žmogumi, kuris nesupranta, ko nori ir elgiasi visiškai skirtingai, nei sako. Bet žinau, kad ir kas nutiktų, aš būsiu šalia jo, jeigu jam prireiks. Žinau, kad visad jausiu jam kažką stipraus. Bet esmė tame, kad žmonės tiesiog ne tokie, kokie atrodo ir kokiais dedasi. Pasitiki žmogumi, manai, jog niekada tavęs neįžeis, neįskaudins, bet vis tiek taip atsitinka. O maža to, net ne vieną ir ne du kartus. Atiduodi žmogui viską, stengiesi, kad jam būtų geriau, o atgal gauni tik skausmą.
Dar apie mokykla, nesuprantu kas šiais laikais darosi. Jau nemažai mokinių rašė į visokiausius portalus, kaip mokykla mus išvargina, todėl neišsiplėsiu daug. Mokykla net nemoko gyvenimiškų dalykų. Ar man kada nors prireiks tos Pitagoro teoremos? Ar man kada nors reikės kažkur pritaikyti Archimedo dėsnį? Ar žinoti iš kiek atomų susidaro deguonis? Niekas nežino.
Mokykloje nemoko, kaip susimokėti mokesčius, kaip užsidirbti pinigų ar bent jau susirast tinkamą darbą, o šių dalykų, be abejo, prireiks. Mus mokina visokių bereikšmių taisyklių, bet kaip mes galime jų laikytis, kai net mokytojai, kurie mums turi rodyti pavyzdį, nesilaiko jų? Absurdas. Nežinau, kaip kitur, bet Lietuvoje jau taip yra. Ir didžiausia mano svajonė dabar – tai kuo greičiau išvažiuoti iš čia. Socializacija čia yra tiesiog absurdiška. Ir gaila, kad niekas to net nesiruošia, bent minimaliai pakeisti.
Mokytojai jau įskiepijo man, kad esu nieko verta, kad nieko nepasieksiu, kad esu apgailėtina. Todėl nuleidau rankas. Nebesistengiu taip, kaip anksčiau. Kuo toliau, tuo prastesni pažymiai. Iš tikrųjų, net jei ir norėčiau mokytis labiau, tiesiog nesugebėčiau. Esu sužalota asmenybė, negaliu susikaupti, nežinau, ko aš noriu ir ar iš vis kažko noriu. Dabar svarbiausia tiesiog ištverti. Gyvenu su didžiule baime, bijau savęs. Juk vis dėl to dar gyventi norisi, o aš nežinau iki ko gali privesti gyvenimas, kurį gyvenu. Tai – blogiau už kalėjimą. Neturiu savo žodžio, negaliu išsakyti savo nuomonės net šeimoje. Viskas, ką sakau ar darau, yra blogai. Todėl kam iš vis kažką sakyti ar daryti?
Nemiegu naktimis. Tiesiog negaliu užmigti, o jei ir užmiegu vis prabundu, nes kankina nesibaigiantys košmarai. Net bijau užmigti, kartą sapnuodama taip kažko bijojau savo pasąmonėje, jog vos neuždusau. Visada viduje jaučiu nerimą. Poliklinikos ir ligoninės tapo man antrais namais. Esu išsekusi visomis prasmėmis. Mane alina raminamieji ir visi vaistai, kuriuos paskyrė gydytojai. Sunku net suvaidinti laimę, išspausti netikrą šypseną veide.
Draugų ratas mažėja, nes juk normalu, kad niekas nenori bendrauti su žmogumi, kuriam viskas visuomet yra blogai, kuris nebežiūri į gyvenimą su šypsena. Visi tiesiog išeina, nes niekam nereikia naštos. Tai yra didžiausia žmonių problema. Jūs net neįsivaizduojat, kaip yra sunku ir pasitraukiat? Jūs net nežinot, kiek skausmo žmogui suteikiat su savo pasitraukimu. Tereikia vieno žodžio ir žmogus nebenorės egzistuoti. Visada stengiausi padėti visiems, kiek galiu. Visada būdavau šalia savo draugų, kai jiems būdavo sunku ir reikėdavo pagalbos. Net nepažįstamiems stengiausi padėti. Visad atleisdavau už tai, ką man blogo darydavo. Maniau, kad tai atneš man daug laimės, kad žmonės man atsilygins tuo pačiu. Bet, deja. Niekas niekada man nepadėjo, visad buvau vieniša, viską turėjau iškęsti viena.
Buvo ir yra žmonių, kurie apsimeta, kad jiems rūpi, bet taip nėra. Galbūt yra bent vienas žmogus šalia, kuris nori man padėt, bet arba aš to nepastebiu, arba tas noras tiesiog ir liko noru, bet nevirto bandymu kažką pakeisti. Man gali sakyti ką tik nori, kad aš tik išsigalvoju, kad man tik taip atrodo, bet aš tiesiog nebetikiu niekuo. Kaskart, kai turėdavau vilties, ją visad sugniuždydavo. Ir kaip galima po to patikėti kažkuo? Aš pasikeičiau ir man baisu, kaip dar aš pasikeisiu, jei taip ir toliau niekas nesikeis. Nors aš žinau, kad esu stipri. Aš kabinuosi į gyvenimą. Aš noriu įrodyti, kad aš esu geriausia ir kad visi klysta. Bet bijau, kad tai irgi laikina, kad visi šie norai greit vėl išblės.
Tai, kad aš noriu padėti kitiems, tokiems, kaip aš, nieko nepakeis. Aš viena nieko negaliu padaryti, kad ir kaip stengčiausi. Reikia keisti mąstymą visų, atsižvelgti į tokius žmones, kurie kenčia. Iš tikrųjų sunku pamatyti, kada žmogui yra blogai, kada jis vaidina savo laimę, bet reikia pasistengti įžvelgti daugiau. Užtenka žmogui pažiūrėti į akis ir viską galima suprasti. Ir užtenka paprasto apkabinimo, kad susiklijuotų bent pora dužusių dalelių viduje. Tai yra minimali pagalba, tai, ką gali padaryti kiekvienas. Iš tikrųjų, manau, šis laiškas nieko nepakeis, žinoma, visi praleis tai pro pirštus. Gaila, bet taip bus.
Man labai gaila dėl to, kokia yra mūsų valstybė. Žmogus, sėdintis šalia, visiškai niekam nerūpi, visi rūpinasi tik savimi. Bet, gal jau laikas pagalvoti apie kitus? Pora žodžių gali praskaidrinti žmogaus diena, o galbūt kada nors jūs jį vėl sutiksit ir tada jums reikės pagalbos?
Ir dar, mieli tėveliai, skirkite pora minučių ir nueikite pas savo vaikus, paklauskite, ar jiems viskas gerai. Galbūt jie jums nieko nepasakys, bet jų akyse pamatysite atsakymą. Parodykit daugiau supratimo ir meilės savo vaikams, juk nėra taip sunku. Leiskite jiems būti laimingiems. Kiekviena jūsų skirta minutė žmogui, prilygsta vienai išgelbėtai gyvybei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pagalbos telefonai:
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius. Veikia visą parą. (8-5) 275 75 64.
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
*Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. 865500775, el. paštu kmd.asoc@gmail.com (teikiama profesionali teisininko,
psichologo pagalbą bei atstovavimas bylose)*