Didelio visuomenės pritarimo sulaukę gydytojai su didžiausiu entuziazmu, retkarčiais net pamiršdami kvėpuoti, kiek įmanydami liaupsino ir garbino savo pasirinktą specialybę, visiškai ignoruodami ligoninėje su jais kartu dirbančius kolegas: ūkvedžius, valytojus, sanitarus, seseles...
Taip, gydytojo profesija neabejotinai svarbi, bet negalima pamiršti kas vis tik saugiai ir laiku pristato ligonius, kas rūpinasi nenutrūkstamu vandens ar elektros tiekimu, kas valo, dezinfekuoja ar kas ligoniams paduoda teisingas tabletes, nereikia pamiršti ir begalės kitų rankų, paromis triūsiančių ligoninėse, poliklinikose ar vaistinėse.
Atsargiai ir sunkiai pastebimai Lietuvoje formuojama nuomonė apie geras ir blogas specialybes, peršama nuomonė, kad lyg ir normalu, jog kai kurių specialybių tėvų vaikai gali apsieiti be vasaros stovyklų, be žaislų, lyg ir natūralu, kad valytojo ar traktoristo vaikas turi apsieiti be spalvotų knygelių, dviračio, riedučių... Ir visiškai blogai, jei gydytojas ar mokytojas negalės nuvesti savo atžalos į kino teatrą ar atostogų išvažiuoti į užsienį.
Net neverta kalbėti apie politikus ir prokurorus, kurie lyg visiškai atskira rūšis, kuriems niekada nereikia laukti rytojaus, dėl kurių lyg tyčia ir asmeniniai vairuotojai, ir atlyginimai, ir komandiruotės, ir daugybė kitų šaunių dalykėlių būna paruošta dar vakar, dar prieš prisireikiant.
Tūkstančiai tūkstančiai žmonių paliko Lietuvą dėl tos pačios priežasties dėl kurios grasino ją palikti gydytojai, tūkstančiai žmonių dirba dviejuose darbuose ir vis tiek po kiekvieno atlyginimo sprendžia niekur nedingstančią dilemą – kentėti dar, eiti dar rytoj į darbą ar susikrauti lagaminą ir į oro uostą.
Niekas tais tūkstančiais net nesiruošia rūpintis, niekas jų negaili, anaiptol – smerkia ir šaiposi dėl blogai pasirinktos specialybės, „mažo tūrio“ smegenų, nesugebėjimo suktis... O valdžia, vietoje bandymų padėti, ir bandymo bent kažką keisti, atvirai ir iš anksto kuria planus, kuo pakeisti dar net neemigravusius, bet už grašius nesutinkančius dirbti žmones, atsivežant ukrainiečių. Sako verslininkai, už kiek didesnį nei minimalų atlyginimą nebegali rasti profesionalių statybininkų, vairuotojų...
Taip, galima burbčioti, kad patys kalti, reikėjo mokytis, bet kas jei nenorėjo mokytis, kas jei žmogus daro tai, kas jam patinka, jei dažytojui patinka dažyti, staliui liesti medį, o vairuotojui malonumą teikia kelias – ar per prievartą taptų jie tokiais pat gerais mokytojais, direktoriais, gydytojais?
Kaip puiku, blogai pasirinktos specialybės pavyzdį matome ir girdime kasdien, kai tik kalba pakrypsta apie Lietuvos valdžią. Matome, kaip sunkiai sekasi visiems tiems amatininkams, ūkininkams, policininkams ir šiaip keisto plauko spekuliantams valdyti Lietuvą.
Viešai trypiam tai, ko patys nuo mažens mokome savo vaikus apie žmogiškumą ir lygybę nepaisant to, ką ir kaip žmogus dirba.
Gaila, kad ir taip jau smarkiai susikaldžiusią ir smarkiai išretėjusią visuomenę, skirstome dar ir pagal specialybes. Gaila, kad Lietuvoje ne visi nusipelno skaniai pavalgyti, gražiai apsirengti ir smagiai paatostogauti, nepaisant to, kad dirba daug ir tai, ką geriausiai moka.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.