Mokykloje mokiniai buvo bendruomenėje, mokėjo tarpusavyje bendrauti, suprasti vienas kitą, padėti vienas kitam, kūrė scenarijus įvairiems renginiams, juos organizavo.
Paskutinis skambutis nuaidėjo daugelyje mokyklų. Nuaidėjo ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Pirmokai gražiais žodžiais ir dainomis sveikino dvyliktokus, priminė jų pasižadėjimus nuo pirmos klasės. Kai kurios iš dvyliktokių braukė ašarą, prisimindamos savo vaikystę ir pirmus metus, praleistus mokykloje. Pirmų klasių mokytojai vos atpažino savo buvusius mokinius. Vis tik dvylika metų praėjo.
Laikas keičia veido bruožus, tačiau emocijos, jausmai išlieka tie patys, kaip ir prieš dvylika metų. Kaip gera, kai tave prisimena dvyliktokai, apsikabina, pasveikina, gražius žodžius palinki. Tačiau visa tai - per šventę.
O ar sulauktume to dėmesio gatvėje, kai eitų buvusios pradinių klasių mokytojos su lazdele pasiramščiuodamos? Dabar, kai dar nereikia lazdelės, eini gatve, o pro šalį praeina tavo buvęs mokinys. Neatpažįsta, gal mes taip keičiamės, gal nenori atpažinti. Bet yra tokių mokinių, kurie niekada nepraeina nepasisveikinę, neužkalbinę. ,,Kaip jums sekasi?“. Tai paglosto širdelę.
Mokytojai skiepija mokiniams nuo pirmų mokymosi dienų mokykloje pagarbą vienas kitam, kultūrą, pilietiškumą. Svarbu dvyliktokams, kad ir kokias aukštumas bepasiektų, ar taptų žvaigždėmis, ar ne, svarbu, kad pasirinktų mėgstamą darbą, kuris pakylėtų jų širdis virš kasdienybės, kad jie suprastų ir brandintų taurų gyvenimo supratimą.
Kiekvieną iš mūsų sėkmė aplanko savais keliais, norime mes to, ar ne. Svarbu ir tai, kad mokiniai išliktų savimi, nesiderindami prie kitų žmonių. Kad išliktų supratingais, atjaučiančiais kitus, mylinčiais savo artimą ir gimtinę žmonėmis.
Koks nuostabus tu, augantis žmogau!
Kai iš vaikystės lukšto išsiritusios svajonės suplasnoja,
O tu eini sutikti permainų rytojaus
Su viltimi, kad pasiseks,
Ir pasiseks, tikiu tavim.
O į kelionę lauknešėlį surišau,
Ten rasi platumą minčių,
Kai rašaluotais pirštais raideles vedžiojom,
Ten rasi šilumą jausmų, kuriuos auginome kartu,
Kai kūrėm savo klasėje vaikystės gojų.
Svarbiausia prisimink, ko mokiau aš tave
Ne aukštis pergalių svarbu,
O tai, kad liktumei žmogum. Ši užduotis telaimina tavo naują pradžią.
(pradinių klasių mokytojos palinkėjimas)
Taip, kaip gėlės žiedas stiebiasi į saulę, taip ir mūsų mokiniai eina į gėrio ir tiesos platųjį pasaulį. Linkiu jums sėkmės, mieli dvyliktokai!