Esu vieno universiteto, laikomo vienu geriausių Lietuvoje, antro kurso studentas. Pats į šį universitetą įstojau be problemų, stojimo metais nebuvo jokių minimalių balų, tačiau be vargo būčiau juos įveikęs. Apie šią situaciją, susijusią su minimaliu stojimo balu, turiu gan kategorišką nuomonę.
Visiškai pritariu tokiems planams. Juk mūsų šalyje diplomuotų asmenų skaičius procentais gerokai lenkia išsivysčiusias šalis. 2013 metų duomenimis Lietuvoje žmonių, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą, buvo 48,7 proc. Tuo metu tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, Ispanija, Vokietija ar Italija - atitinkamai 47,1 proc., 40,1 proc., 31,9 proc. ir 21,7 proc. Tačiau, jeigu palygintumėme šių išvardintų šalių pragyvenimo lygį, manau, neatsirastų nepritariančių faktui, kad mes nuo jų gerokai atsiliekame.
Klausimas vienas: kodėl? Atsakymų, žinoma, gali būti daug. Žvelgiant iš skirtingų ringo kampų, galima surasti kelis paaiškinimus, kurie labai dažnai eskaluojami žiniasklaidoje bei viešojoje erdvėje. Tačiau kalbant apie išsilavinusių žmonių kiekį, atrodo, kad galima atrasti tiesioginę priklausomybę tarp jį turinčių žmonių skaičiaus ir šalies ekonominės gerovės. Tačiau mūsų atveju ši priklausomybė yra atvirkštinė. Vėlgi klausimas: kaip taip gali būti? Atsakymas paprastas. Dažnas aukštąjį išsilavinimą turintis lietuvis jo visiškai neišnaudoja.
Darbas ne pagal specialybę jau tapo ne žmogaus nesėkme, o kasdienybe. Pats, bendraudamas su tą pačią specialybę studijuojančiais žmonėmis, iš jų išgirstu komentarus, kad jie čia studijuoja ne tam, kad įsigilintų į specialybę ar išmoktų kažko naujo, o tiesiog kad gautų diplomą. Todėl toks „paruoštas specialistas su aukštuoju išsilavinimu“ dažniausiai tampa tik našta valstybei.
Mano specialybės vieno asmens paruošimas per ketverius metus bakalauro studijų siekia 9000 eurų. Manau, kad tokių žmonių, ateinančių tik gauti diplomo, yra ne tik čia, o ir kitur. Todėl kyla klausimas: kiek vis dėlto pinigų yra paleidžiama vėjais, nes dažnas toks studijas baigęs žmogus dirba nekvalifikuotą ar jokios pridėtinės vertės nesukuriantį darbą. Kita vertus, nemaža dalis aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių išvyksta į jau aukščiau minėtas valstybes dirbti taip pat dažnai nekvalifikuoto, bet geriau apmokamo darbo, taip vėl prarandamos į žmogų investuotos lėšos be jokios grįžtamosios naudos.
Kalbant toliau, kyla klausimas: kodėl į universitetus priimami tokie žmonės? Nors studijuoju tik antrus metus, tačiau jau pastebėjau, kad pats universitetas ir kai kurie dėstytojai toleruoja tokius veiksmus. Studijų metu besimokydamas tam tikrų dalykų, susidūriau su ganėtinai liūdna ir piktinančia situacija, kai dėstytojas paskaitų metu pareiškia, kad universitetas priima visiškai netinkamus studijuoti žmonės. Panašūs pareiškimai kartojami labai dažnai, aiškinama, kad pusė studentų neturėtų studijuoti universitete. Žinoma, tokiai nuomonei aš pats visiškai pritariu, bet pasirodo, kad net habilituoti mokslų daktarai gali kalbėti viena, o daryti kita.
Esu studentų atstovybės programos narys, padedu dėstytojams stebėti egzaminus. Tačiau, prieš eidamas laikyti minėto dėstytojo dalyko egzamino, puikiai žinojau, kad vyks nusirašinėjimas, nes apie tai buvau girdėjęs ir iš vyresnių kursų studentų ir pats pastebėjau per koliokviumus. Vienas dėstytojas visa tai toleruodavo, kažką skaitydamas ir nekreipdamas dėmesio į auditoriją. Universitete yra aiškiai nurodytos taisyklės, kurios draudžia nusirašinėjimą, taip pat aiškiai išdėstyta, kad studentas, pastebėtas nusirašinėjant, yra metamas iš universiteto. Beje, stodami į universitetą, visi pasirašėme, kad sutinkame su šiomis taisyklėmis. Taigi, atvykęs į egzaminą ir tikėdamasis nusirašinėjimo, auditorijoje pasirinkau vietą gale, kad galėčiau aiškiai matyti, kas nusirašinėja.
Kaip ir tikėjausi, dėstytojas vėlgi visiškai nekreipė dėmesio, kas dedasi auditorijoje. Viena akimi žiūrėdamas į savo egzamino lapą, o kita naršydamas auditoriją, jau greitai pastebėjau bent tris nusirašinėjimo atvejus, kuriuos dėstytojas ignoravo. Po egzamino pasakius dėstytojui, kad vyko nusirašinėjimas, gavau atsakymą, kad jis nieko negali padaryti. Tai tik įrodo, kad net ir prestižiniame Lietuvos universitete dėstantys dėstytojai gali tuščiai laidyti žodžius, kokia neteisinga mūsų sistema, o kai reikia kažką padaryti, jie arba nesugeba, arba tingi.
Iš šio pavyzdžio puikiai galima suprasti, kokio lygio specialistai baigia universitetą su bakalauro laipsniu. Šis egzaminas jau ne pirmas, kuriame pusė studijuojančių jo neišlaiko, eina į perlaikymus ir atvirai nusirašinėja, nes tai yra toleruotina. Nors tas pats dėstytojas yra ne kartą pareiškęs, kad daugelis neturėtų čia studijuoti, tačiau atėjus į egzamino darbų peržiūrą ir pamačius rezultatus, jog iš 50 laikiusiųjų įvertinimą didesnį negu 4,5, o tai universitete reiškia patenkinamą rezultatą, gavo 9 žmonės. Tačiau čia dar ne šios istorijos pabaiga.
Pasiteiravus dėstytojo, kodėl žmonėms, gavusiems 3,0 ar daugiau, buvo pakelti pažymiai iki 5 ir paskelbta, jog jie išlaikė dalyko egzaminą, gavau atsakymą, kad cituoju „jie buvo truputį patempti į viršų“, tačiau tie, kurie gavo 4,5 ir daugiau, jokio „patempimo“ nesulaukė. Atrodo, kad teikiama paslauga tiems, kurie to neverti, o tie, kurie nors ir sugeba daugiau, negu išrinktieji, vis dėlto yra antrarūšiai. Aiškiai buvo pasakyta, jog didinamas išlaikiusių skaičius, nes universitetui yra labai svarbi statistika. Taigi, kol vyksta tokie dalykai, kalbėti apie kokybišką aukštąjį mokslą ir valstybės gerovės kūrimą nėra nei reikalo, nei prasmės.
Kol situacija nepasikeis, nors ir esame tvirtai užkariavę viršūnę žmonių su aukštuoju išsilavinimu statistikoje, nusileisdami tik Airijai, Kiprui ir Liuksemburgui, negalime tikėtis aplenkti Vakarų Europos valstybių savo pragyvenimo lygiu. Vienas iš galimų sprendimų taisant šią situaciją ir yra minimalus stojamasis balas, tačiau Švietimo ministro siūlymas, kad jis siektų 0,8 balo iš 10 yra labai menkas. Mano nuomone, jis turėtų siekti bent 5,0, kad būtų atrenkami geriausi, kurie turi noro mokytis ir sugeba siekti užsibrėžtų tikslų bei gali duoti realią naudą į mus investuojančiai valstybei.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi ar nuomone? Tai galite padaryti žemiau: