Pirmiausia – vežimėlis. Patarimas: būtinai patikrink ratukus. Vienas lūžęs ratukas kainuos daug nervų, o kartais dėl šitų kelių sekundžių prarasi tikrai vertingą prekę.
Stasys buvo „profas“. Visada sutepdavo ratukus, mažas alyvos buteliukas visada gulėjo striukės vidinėje kišenėje.
Paskutinis pasiruošimai. Užveržė diržą, patikrino batų raištelius, kreditinė – kišenėje. Striukę jis paliko automobilyje – tik varžys judesius, o ir lauke 4 laipsniai šilumos, nesušals.
Blizgančios lempos ir reklamos akimirką aptemdė protą, bet jis spėjo seniai prie to priprasti. Patyrę pilotai panašiai jaučiasi, kai patiria perkrovas, bet taip jau būna geriausiems. Tą trumpą nesąmoningumo akimirką Stasys skyrė susipažinti su akcijomis.
Jau gerai, jau priprato. Dabar reikia pasirinkti taktiką, kuri paprastai priklausė nuo alkoholinių gėrimų skyriaus vietos parduotuvėje. Tėvynėje šis skyrius visada būdavo parduotuvės pabaigoje, bet čia buvo atsiradusi naujovė – gėrimų buteliai rikiavosi iškart prie įėjimo. Kodėl? Nes po kainų „euforijos“ nelikdavo pinigėlių kitiems dalykams.
Stasys turėjo dvi taktikas: „daugiau degtinės – mažiau mėsos“ arba „daugiau mėsos – mažiau degtinės“. Visada pasikliaudavo instinktais ir sąrašu, kurį gaudavo iš Marytės.
Marytė gerai žinojo kainas, bet mylėjo savo vyrą ir visada leisdavo pasiimti jam ką nors už per akciją „išloštus“ zlotus. Stasys žinojo, kad dėl šito jis visada sutaupys keliems litrams. Mylėjo Marytę už tai, kad paprastas apsipirkimas virsdavo questu.
Stasys nemėgo parduotuvių su alkoholinių gėrimų skyriumi prie įėjimo, nes niekada nežinojo, kiek galės „sutaupyti“. Jis nemėgo su pilnu vežimėliu važiuoti per visą parduotuvę, o po to – atgal prie kasos.
Šį kartą įėjo į būtent tokią parduotuvę. Nusispjovė mintyse ir profesionalo žvilgsniu apžiūrėjo kainas. Nusispjovė dar kartą. Parduotuvėje buvo „vyno savaitė“ – degtinei jokių akcijų nebuvo. Jis dar kartą nusispjovė, mintyse riebiai nusikeikė ir nusišypsojo praeinančiai žilai poniai.
Nekentė vietinių. Už tai, kad tokias parduotuves turi vos gatvę perėję, už tai, kad stabdo judėjimą parduotuvėje, už tai, kad nuolat šypsosi, už jų nesibaigiančius „prašau, ačiū, atsiprašau“, tariamus per suspaustus dantis. Už tai, kad norėjo atimti Vilnių. O ant Stasio marškinėlių puikavosi nesuprantamas jam užrašas „Polskie kresy“ (lenk. „Lenkijos žemės“, žemės aplink Lenkiją).
Ratukai sutepti – gilyn į parduotuvę!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gal taip pat buvote apsipirkti Lenkijoje? Kviečiame jus savo nuotraukomis ir įspūdžiais dalytis el.p. pilieciai@delfi.lt arba čia.