Mes ne iš tų, kurie vaikams leidžia sisioti tiesiog į vandenį ar smėliuką šalia pakloto. Kai užsimanė į tualetą, ėjome į viešąjį, tačiau daugiau nerizikuosime, nes pirma mūsų į budelę pasileidęs bėgti mažiukas vos neįkrito į skylę. Ėmėm ir išmatavom: plotis 35 cm, ilgis - 30 cm. Pakanka įkristi.
Apie viešų nemokamų tualetų kvapus ir tvarką juose čia nekalbėsiu. Suprantama: daug žmonių, ne visi tvarkingi, tad ir tualetai baisūs. Tačiau saugumas, mano įsitikinimu, turi būti užtikrintas.
Vilniuje apskritai su tualetais - tragedija. Tačiau keista, kad didžiausiame Lietuvos mieste, dargi populiarioje poilsio vietoje, išlikusi primityviausia tupykla. Šalia tuoj duris atvers modernus Menų inkubatorius, pro šalį į Turniškes švilpia tautos žiedas ir čia pat - kaip kokio kaimo pakrašty - tupykla.
Kad viešieji tualetai gali būti ir kitokie, Vilniaus valdovai galėtų įsitikinti apsilankę kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Neseniai su šeima važinėdami po Dzūkiją užsukome į Merkinę. Vaikams, aišku, užsireikė į tualetą, tad nesunkiai radome miestelio centre įrengtą „namuką“, kuris galėtų drąsiai lygintis su civilizuotomis pakelės „būdelėmis“ kokioje nors Austrijoje. Švaru, tvarkinga, kriauklės, vanduo, atskira kabina neįgaliesiems. Netgi tualetinio popieriaus ir kvapaus muilo yra!
Pasakysite, kiek į tą Merkinę žmonių teužsuka - tiesiog nėra kam tų tualetų nusiaubti.
Tačiau, mano įsitikinimu, jei galvosime, kad tupyklos vidury Vilniaus - norma, o gerų vaikų tėvai į srutas neįkrenta, taip ir bus. Kol nesulauksim nelaimės.