O apskritai iš visų registre sukauptų daugiau kaip 3,5 mln. Lietuvos piliečių vardų tarp moterų populiariausi – Ona, Irena, Regina, Janina ir Kristina. Jų populiarumą greičiausiai lemia tai, kad šie vardai yra ne tik gražūs, skambūs, bet ir šventi. Tačiau šiandien vasario 5-oji – Birutės vardadienis, todėl vertėtų prisiminti šį nuostabų lietuvių kilmės vardą.
Birutė išpopuliarėjo trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o 1959 metais Lietuvoje šis vardas buvo suteiktas net 878 asmenims. Kas atsitiko, kad nepriklausomoje Lietuvoje šis vardas tapo retas, juo per metus pakrikštijama tik iki dešimties lietuvaičių? Nejau Birutė nebesiejama su „byrančiu sniegu“, vaisingumu, o ir su savotišku trapumu, smulkumu?
O gal šis vardas mums nebeprimena nuostabios legendos apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio meilę, jo antrąją charizmatiškąją žmoną Birutę, pagimdžiusią kunigaikščiui šešis vaikus, tarp jų ir Lietuvos valdovą Vytautą Didįjį? O gal mes, globalizacijos apraiškų paveikti, stokojame romantizmo ir negailestingai rauname tautinius mitus, neberasdami kuo žavėtis ir didžiuotis?
O juk Birutė nuo pat viduramžių įsitvirtino lietuvių vaizduotėje ir žodinėje kūryboje kaip garbingiausias šalies istorijoje moters paveikslas. Maždaug apie 1823 metus, vienas pirmųjų valstiečių kilmės rašytojų Silvestras Valiūnas sukūrė pirmąją lietuvių literatūrinę baladę „Birutė“, kurioje apdainavo tautos istoriją:
Ant marės krašto, Palangos miestely,
Kurį išplėšė mumis neprieteliai,
Yr didis kalnas, Birute vadintas,
Žalioms pušelėms viršuj apsodintas.
Ten, kol laiminga buvo žemė mūsų,
Kol buvom ponais ir gudų, ir prūsų,
Viežlyba, skaisti kaip rožė ir rūta
Kunigaikštienė gyveno Birutė...
Ši baladė buvo nepaprastai populiari, ją lietuviai dainuodavo ne tik savo sodybose, bet ir lietuvių studentų susiėjimuose Maskvos ir Peterburgo universitetuose, emigrantų būreliuose Amerikoje. Maironis eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ tardamas „Čia skamba po kaimus Birutės daina“ turėjo galvoje būtent S. Valiūno „Birutę”.
Verta prisiminti, kad 1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, dabartinės Filharmonijos salėje, buvo parodyta pirmoji lietuviška opera „Birutė“, kurią sukūrė kompozitorius Mikas Petrauskas ir dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.
Birutės asmenybė traukė ir užsienio autorius. Sergejus Minclovas 1905–1906 metais Lietuvos tematika parašė dvi populiarias (buvo išleistos net keletą kartų!) istorines apysakas „Lietuvos miškuose“ ir „Ant kryžių“. 1911 metais jos buvo išleistos Sankt Peterburge atskira knyga, pavadinta „Lietuva“. Man asmeniškai teko skaityti šią knygą, išleistą 1927 metais Rygoje kitu pavadinimu – „Lesnaja bylj“ („Girių sakmė“). Prisipažinsiu, kad patyriau didžiulį malonumą, tiesiog negalėjau liautis skaičiusi, taip įtaigiai joje aprašytas Kęstučio priešų persekiojamos Birutės pabėgimas iš Trakų ir slapstymasis gūdžiuose Lietuvos miškuose.
Birutė buvo pagerbta ir Lietuvos valiutoje – tarpukario Lietuvoje cirkuliavo 100 litų banknotas, kurio vienoje pusėje buvo dailininko Adomo Galdiko įsivaizduojamos Birutės portretas, o kitoje – vandenženklis su Kęstučio atvaizdu.
Prie Birutės vardo populiarinimo, be jokios abejonės, prisideda ir šiuolaikinio prozininko Jono Užurkos trilogijos „Iškiliausios Lietuvos moterys“ romanas ,,Kunigaikštienė Birutė: taurios meilės drama“. Romantiškų vedybų aureolės gaubiama Trakų kunigaikštienė, kuriai Kęstutis visiems laikams laidavo fatališkos gražuolės įvaizdį, čia pasirodo kaip mylinti, rūpestinga, po vyro žūties tragiškos lemties neišvengusi žmona.
Visoms Lietuvos Birutėms maloni žinia, – regis, skulptorius Gediminas Radzevičius šalia Trakų Pusiasalio pilies, Aukų (Birutės) kalno papėdėje, ant ežero kranto, kuria paminklą didžiajai kunigaikštienei Birutei. Prasminga, kad šį projektą ketinama įgyvendinti būtent čia, Trakuose, tokiu būdu, Birutė bus įamžinta jos valia atsiradusiame mieste, kuris jos sūnų dėka virto Lietuvos didžiosios kunigaikštystės politiniu centru.
Visuomenė laukia ir istorikės Ingos Baranauskienės istorinio romano „Žynės išpažintis“ pasirodymo. Jau dabar, skaitydami šios istorikės straipsnius, jaučiame jos nenumaldomą troškimą kuo kruopščiau ištyrinėti šešių šimtų metų senumo istorijos klodus, kad apie legendinę moterį žinotume kaip galima daugiau. Kad dar drąsiau galėtume polemizuoti su tais, kurie be atodairos bando Birutę demitologizuoti, pasiremdami Vytauto Ališausko straipsniais ar net Jono Laucės romanu „Mirštančių dievų kerštas“, kuriame Kęstučio ir Birutės meilė atvirai diskredituojama.
Turime nemažai vietovardžių su Birutės vardo užuominomis, tarp jų ir piliakalnių, Kauno miesto dalį, buvusią Naująją Fredą, taip pat vadiname Birutės vardu. Geriame „Birutės“ mineralinį vandenį. Didžiuojamės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionu, žavimės Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos, šiemet švęsiančios 90-ąsias veiklos metines, veikla. Domimės Mažąja Lietuva, ypač Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities lietuvių kultūros draugijos „Birutė“ darbais. Birutės vardas gyvas ir šiandien!
Jeigu jums gimė mergytė, jūsų laukia labai atsakingas, o drauge ir malonus užsiėmimas – vardo išrinkimas. Įsiklausykite, galbūt Birutės vardas skamba abiem tėveliams maloniai, puikiai dera prie pavardės, tenkina jūsų patriotinius jausmus, atrodo prasmingas? Aš visuomet kartoju, kad už daug ką esu tėvams dėkinga, o labiausiai už vardą, kuriuo tiesiog didžiuojuosi.
Kai jūsų Birutėlė paaugs, galėsite pamokyti ją eilėraščių. Neabejoju, kad mylimiausias bus šis iš Kazio Binkio knygelės:
Birutėlė
Šeimininkė
Kubilėly
Tešlą minkė.
Kepė skanų
Pyragėlį,
Pavaišino
Katinėlį.
O vėliau būtinai paskaitykite Jono Mačiukevičiaus knygą „Birutė“ – tikrą patrauklų istorijos pradžiamokslį, kuris paskatins jūsų Birutytę ar Biručiukę pradėti domėtis istorija, ugdys jos tautinį orumą. Patikėkite, ji užaugs verta Didžiosios kunigaikštienės vardo.
Mielos Birutės. Vasario 5-oji – Biručių diena. Gražaus jums vardadienio!