Manau, į šį klausimą atsakys šie išdidūs žodžiai, kuriuos cituoju ir jums iš laiško, kurį gavau: „klausėte, ar buvau Lietuvoje? Nesu niekuomet buvusi Lietuvoje. Mano tėvelis ir mamytė buvo okupacijos priversti pasitraukti iš tėvynės. Jų širdyse nenustojo degti meilė Lietuvai. Jie dėjo daug pastangų, kad vaikai išliktų lietuviais ir išlaikytų kalbą ir tautinę tapatybę. Dėka jų pastangų, mes galime lietuvių kalba susirašyti".
Perskaičiusi šiuos išdidžius žodžius, supratau, kad mes, lietuviai, nemokame mylėti taip, kaip tai daro žmonės išvykę iš Lietuvos arba, kaip šiuo atveju, apskritai nėra niekada buvę Lietuvoje. Tai man pavyzdys ir įkvėpimas kaip iš tikrųjų reikia mylėti savo kraštą ir už ką jį mylėti. Aš myliu Lietuvą už tai, kad čia gimiau, už savo brangius žmones gyvenančius čia pat, už nuostabaus grožio kraštą, už Laisvę kurią turiu, ir dar daug gražaus galima būtų rašyti apie mūsų kraštą.
Taip, galbūt ekonominė padėtis nėra tokia, kokios visi norime ir laukiame, bet manau ateis laikas, kai bus visiems mums geriau ir sugrįš emigravę lietuviai į savo kraštą. Lietuvą tikrai yra už ką mylėti, tik reikia savyje surasti tą meilę. Ir pabaigai - Maironio eilėraštis, kuris sudrebins ne vieno lietuvio širdį.
Kur bėga Šešupė
Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!
Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.
Ar giedros išaušta pavasario dienos,
Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -
Mums savo tėvynė graži visados.
Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!
Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
Čia tiek atminimų atranda širdis!
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!
Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!
Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas per visas gadynes!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!