Kaip ir rungtynėse su slovėnais, didelio azarto tarp sirgalių rungtynių pradžioje nesijautė. Bet arena buvo beveik pilna žaliai geltonų aistruolių. Norisi jiems visiems padėkoti. Šaunuoliai tie, kurie po skaudžios nesėkmės nenusisuko nuo savo komandos, atėjo palaikyti krepšininkų į nieko jau nelemiančias rungtynes...
Bet meluoju. Nebūna nieko nelemiančių rungtynių. Bet kurios rungtynės kažkam lemia pergalę, o kažkam – pralaimėjimą. Kovojom dėl savo garbės, kaip dainuoja Marijus Mikutavičius, ir įrodėm, kad nesam iš tų, kurie „pralaimi dar nenugalėti“!
Kovojom dėl paskutinės pergalės šiame čempionate ir mums pavyko! Vyrai aikštelėje buvo kovingai nusiteikę, mes sirgom iki galo. Džiaugiausi, kad mums teko kovoti su graikais – stipria komanda, su kuria dar neteko žaisti šiame čempionate. Jautėsi, kad susitiko du vienas kito verti, gilias krepšinio tradicijas turintys varžovai. Žaidimas buvo nepalyginti gražesnis nei varžybose su makedonais.
Jau nuo pat rungtynių pradžios buvo justi, kad tai – paskutinės mūsų rinktinės varžybos. Vyrai aikštelėje kovojo nesitaupydami rytojui, aistruoliai spaudė paskutinius balso ir energijos likučius, fotografai nutaikė savo objektyvus į tribūnas, laukdami, kol plūstels sirgalių emocijos, laikrodis skaičiavo paskutinį laiką atgal...
Pasibaigus rungtynėms, vyrai atėjo iki mūsų sektoriaus plodami ir dėkodami už palaikymą. Kaukėnas, nusivilkęs marškinėlius, atidavė juos mūsų frontmenui, dirigentui Raimuckai. Javtokas, dar kažkas taip pat padovanojo savo marškinėlius sirgaliams. Mačiau ašaras šalia stovinčių bendražygių akyse. Vos susilaikiau, kad pats nepravirkčiau kaip vaikas. Tai buvo tik sekundės emocija – vėliau atėjo didelis džiaugsmas, dėl to, kad baigėm kovas garbingai nugalėdami.
Atėjo ir palengvėjimas: na, pagaliau, pabaiga. Tikro aistruolio gyvenimas kiekvieno čempionato metu, patikėkit, yra varginantis...
Užtenka pažiūrėti į aistruolius, besibūriuojančius, berūkančius prie autobuso po varžybų, ir iš karto tampa aišku: linksma bus naktis sirgalių stovykloje ar ne.
Šiandien nuotaika buvo ypač pakili. Kai jau susikrovę būgnus, susidėję visą amuniciją ėjome prie autobuso mus aplankė... komandos vyrai! Jų autobusas stovėjo šalia, tad įvyko šiltas susitikimas... Kiekvienas toks jis vainikuoja mūsų, aistruolių, darbą ir įprasmina mūsų idėją. Krepšinio idėją. Ačiū Jums, vyrai, dar kartą.
Lietuvos rinktinės misija šiame Europos vyrų krepšinio čempionate baigta. Tikrųjų aistruolių darbas taip pat baigtas. Liko tik gerai atšvęsti Lietuvos pergalę (taip, dar sykį tvirtinu, kad tai – pergalė!), o sekmadienį ramiai nuvažiuoti į Žalgirio areną ir jau kaip eiliniam krepšinio fanui pažiūrėti svarbiausias čempionato varžybas.
Čia jau galėčiau dėti tašką, bet kai kas dar liko nepasakyta. Norėčiau pabaigti savo dienoraštį viso čempionato apžvalga ir įžvalgom. Gar ir svajonėmis apie netolimą ateitį. Apie tai – artimiausiomis dienomis.
