Valandą po rungtynių tikrai jaučiausi katastrofiškai. Mes pralaimėjom, pralaimėjom itin svarbias rungtynes ir padarėme tai ne itin mažu skirtumu... Per tiek metų tas pergalės jausmas yra tiek įsismelkęs, kad net neprisiverčiau džiaugtis pradžioje. Valandai praėjus, susėdus į autobusą, pasigirdus lietuviškai muzikai supratau, kad esu neteisus.
Šįkart Marijono „3 milijonai“ kaip niekad tiko prie situacijos. Kalbu apie dainos žodžius. Plėšėm dainą, kiek gerklės beleido. Prisiminėme krepšininkų veidus, kai po apdovanojimų vyrai priėjo prie mūsų tribūnos ir ilgai dėkojo. Prisiminėme tas visas daugiau nei tris savaites, prabūtas kartu, kiekvienas varžybas, gražiausius momentus.
Tokie dalykai suartina. Vėlai vakare, sėdėdami apsikabinę viešbučio klube kalbėjome apie tai, kiek skirtingų žmonių yra mūsų būryje. Kalbėjome apie tai, kad niekad nepasitaiko didesnių nesutarimų, muštynių ar dar kažko. Žmones suartina idėja, žmones suartina dideli pasisekimai ar nepasisekimai. Krepšinis suartino mus, krepšinis vienija ir visą tautą. Tik tas tautos suvienijimo moto man dar kiek keistokas – „mes laimėjom“, bet „jie pralošė“.
Bičiuliai, didesnės tolerancijos reikia ne tik beglobiams gyvūnams ar kita kalba kalbantiems, tolerancijos reikia ir nepasisekimams. Keistai atrodo, pvz., kokia Brazilija, kurioje po nepasisekimų futbolo rungtynėse gerbėjai sušaudo kokį nors „kalčiausią“ puolėją. Keistai? Na, ir dėkui Dievui. Vadinasi, einame teisingu keliu.
Apie ką šis įrašas? Jau „pagavote“, kad nerašau apie finalą? Ir nerašysiu, jums leidus. Šiandien norėtųsi padėkoti. Padėkoti pirmiausia komandos vyrams. Už ryžtą, kovingumą, 3 savaites šventės visai Lietuvai, degančias akis. Už tai, kad Lietuva turi kuo didžiuotis. Ir už tas nuoširdžias padėkas, kurias matėme po kiekvienų rungtynių!
Padėkoti treneriui Jonui (Kazlauskui – DELFI) bei visam trenerių štabui. Padėkoti Arvydui (Saboniui – DELFI) už tai, kad Jonas buvo skolingas. Ypatinga padėka – bičiuliams, bendražygiams, su kuriais, kaip ir kiekvienais metais, atvažiavome į čempionatą. Tokiose išvykose atostogos – gal pirmos 5-7 dienos, po to jau prasideda „lažas“ – darbas, neišmiegotos naktys, dingę balsai, pervargimas. Ačiū, bičiuliai, kad vis dar vykstate kartu!
Ir esminė padėka - visai tautai. Visai krepšinio specialistų tautai. Nėra kitos tokios krepšinio tautos pasaulyje. Ačiū, tautiečiai, už toleranciją. Itin nemalonu girdėti su žeme maišančius komentarus, kai komandai kažkas nesiseka... Kiekvienais metais šito pas mus mažėja, laimėti bei džiaugtis pergalėmis mes išmokome turbūt dar tarpukariu, o štai pralaimėjimo mokslą dar reikia pašlifuoti. Štai, kai skaitant komentarus po krepšinio žurnalistų parašytais straipsniais nebesilankstys ausys ir savaime nekais žandai, sakysiu, kad tikslas pasiektas!
Grūda kolegos mane jau į autobusiuką, sako, kad keliauti namo reikia. Nors duoto pažado parvežti auksą įgyvendinti nepavyko, dar neparašytų minčių – apstu, noro jas išdėstyti – taip pat. Tad grįžęs per porą dienų brūkštelsiu dar vieną Sirgaliaus dienoraščio įrašą, su čempionato reziumė ir, tikiuosi, malonia staigmena.
P.S. Ir, vis tik, net teisėjai iš Ispanijos man nepatinka.