Vasara – pašėlusių idėjų metas, tad patyrusiems keliautojams susikrauti kuprines ir šokti į automobilį – vieni juokai, net jei jis beveik pilnametystės sulaukęs. Kiti su tokia transporto priemone net į kaimyninę Latviją bijotų važiuoti, nepaisant to, kad jis techniškai tvarkingas, o prieš kelionę (dėkui meistrui Mečislovui), dar ir tepalus bei filtrus spėjome pakeisti. Šis bei tas liko nepadaryta, bet patyrusiems specialistams patikinus, kad automobiliukas pajėgus įveikti maršrutą, išvykome.
Nesutrukdė net tai, kad kelionės draugą išvakarėse sostinėje, prie prekybos centro, parbloškė ant žemės vienos tarnybos automobilis – išvažiuodamas atbulomis, vairuotojas nesugebėjo pastebėti per perėją einančio bičiulio ir, užkabinęs jį, trenkė ant žemės.
Skubiai turėjau vykti į Lazdynų ligoninę, o po to – į policiją. Kadangi žaizdų nebuvo, tad Nicola pasiryžo ištverti sumušimo keliamą skausmą kelionės metu. Žinoma, prieš tai gavo mano pasižadėjimą, kad aš vairuosiu ne mažiau kaip penkias valandas per dieną (beveik kaip tolimųjų reisų vairuotoja).
Vasaros pabaiga – paženklinta šiaure
„2012-08-11 žurnalistė Žydrė Dargužytė ir teisininkas Nicola Storto beveik pilnametystės sulaukusiu automobiliu „WGolf“ išvyko į šiauriausią Europos tašką – Nordkapp, Norvegijoje. Įveikę 4800 km, rugpjūčio 19 d. sugrįžo į Lietuvą! Grande Golf! Mes tai padarėme, nerealus jausmas“, – toks įrašas rugpjūčio pabaigoje pasirodė socialiniame tinkle „Facebook“.
O dabar nuo pradžių. Kaimynines šalis – Latviją ir Estiją – pravažiavome su vienu sustojimu. Nuginklavę pirmuosius 600 km su daug geros nuotaikos, itališkų dainų ir saulės, nakvojome Taline, vasaros pabaigoje stipriai kvepėjusiu rudeniu. Sostinės centras tądien buvo ramiai gyvas – vienas kitas turistas, ramybė kavinėse, įspūdinga panorama nuo senamiesčio kalvos – atsiveria vaizdas į jūrą ir pastatus.
Vienam vakarui užklysti čia – idealu, bet paskui nė nepastebi, kaip pradeda nervinti pernelyg išreikštas nacionalizmas: prie lankytinų objektų beveik niekur nėra užrašų anglų kalba. Taigi, ilgai neužsibuvę, pasiekėme Rovaniemi miestą, esantį Suomijos šiaurėje, ir vadinamą Laplandijos širdimi.
Atsidūrę 10 km nuo poliarinio rato, supratome, kad kitą dieną mūsų laukia tikras susitikimas su Kalėdų seneliu. Rovaniemi padarė įspūdį – turistams patogus miestas, šiauriausios Suomijos provincijos Laplandijos administracinis ir ekonominis centras. Itin sužavėjo milžiniška upė Kemijoki, tekanti pačiame miesto centre. Teko išsimaudyti poliariniuose vandenyse – tikras iššūkis: po 30 sekundžių plaukimo pradeda paralyžiuoti galūnes.
Ilgiausia visos Suomijos upė žymi dar ir tuo, kad joje yra pastatyta 18 hidroelektrinių, kurios pagamina per 30 proc. šalies hidroenergijos.
„Laplandija dieviška“, – tik taip įmanoma apibūdinti visą grožį, kurį matai keliaudamas jos keliais. Tiek daug šviesos, tokie kerintys miškai, nesuskaičiuojama galybė ežerų – viskas taip įtraukia, kad nepajunti, kaip atsiplėši nuo visų darbų, rūpesčių ir susilieji su gamta. Vis dėlto negali pernelyg atsipalaiduoti, nes vairuodamas turi būti itin budrus dėl daugybės ant kelio nuolat iššokančių gyvūnų – elnių, avių.
Poliarinė tundra ne tik stebina, bet gali ir kaip reikiant išgąsdinti, jei praradęs budrumą, trenktumeisi į kokį žvėrį. Pastarieji Suomijos keliuose – ne išimtis, bet taisyklė. Kas tada nupjautų gyvūno ausį – aš ar Nicola? (aut. pastaba – Skandinavijoje, įvykus eismo įvykiui su elniuku, reikia nupjauti jo ausį ir pristatyti į policijos nuovadą, tuomet paskiriama bauda ir atlyginama žala gyvūno savininkui).
Napapiri – Kalėdų senelio valdos
Šiemet pirmą kartą po daugybės metų turėjau galimybę patikėti Kalėdų seneliu. Sėdėjau šalia jo Ledo rūmuose, stebėjau jo dideles rankas ir nuo prakaito rasojantį veidą. O jis kantriai klausinėjo, iš kur atvykau, ką veikiu gyvenime, kokių svajonių turiu.
Napapiri kaimas turi savo žavesio – čia yra Kalėdų senelio paštas, kuriame galima išsiųsti atviruką pačiam brangiausiam pasaulyje žmogui, kurį jis gaus per kitų metų Kalėdas. Kaimelyje daugybė turistų – dažniausiai jie čia užsuka vykdami į šiauriausią Europos tašką – Nordkapp, esantį už 680 km.
Pakeliui į Nordkapp
600 km su keliais sustojimais įveikiau aš pati ir jau buvau beveik tikra, kad į Magerojos salą beveik 7 km ilgio tuneliu, esančiu 212 m žemiau jūros lygio, atvažiuosiu išdidžiai kaip šiaurės užkariautoja. Deja, bičiulis įnirtingai (motyvacijai pasitelkęs į pagalbą incidentą Vilniuje), patikino, kad jis neištvers kelionės vairuotojo pusėje, žinodamas, kad važiuojant virš galvos tyvuliuoja Arkties vandenynas.
Susitarėme, kad į priekį važiuos jis, o grįžtant tunelį nuginkluosiu aš.
Neapsakomas jausmas lėkti Nordkapp tuneliu – lygiai važiuojama tik maždaug vieną kilometrą, o kitus tris leidžiamasi žemyn ir beveik tiek pat – kylama. Kad kelionė būtų kur kas įspūdingesnė, įveikę baisųjį maršrutą, neskubėjome pasiekti kelionės tikslo. Apsistojome kempinge kalnuose ir paskyrėme visą vakarą žvejų miesteliui Honningsvag.
Aplink kalnai, sūrus oras, kurį kaip galėdami giliau traukėme į plaučius, nes tokio grynumo jau seniai neatsimenu. Kalnai ir žuvies kvapas neapleido visą vakarą – temperatūros pokyčiai itin stipriai paveikė kelionės draugą italą: itin stipriai sušalęs, pradėjo sloguoti ir tikino, kad iki mašinų stovėjimo aikštelės, kurioje buvome palikę automobilį, nebenueis, nes tikrai susirgs. Mat temperatūra, jei lygintume su Laplandija, nukrito kone 20 laipsnių.
Gerai apsirengę, 7 laipsnių temperatūrą vasarą įveikėme. Apžiūrėję miestą, grįžome į kempingą – pakeliui ant kelio teko prasilenkti su 7 elniais, mačiau išskrendančius paukščius, o ryte, atsibudusi ir žvilgtelėjus pro namelio langą, pamačiau gausybę elnių kempingo teritorijoje. Mankštinausi kieme, o jie ramiai, apsupę mane iš visų pusių, šalia tvenkinio rupšnojo žolę.
Aplankėme ir šiauriausią pasaulio miestą Hamerfestą. Tai bene vienintelis jo privalumas, kurį pastebėjau. Visa kita – kaip ir visur: pramoninis, skubantis ir šiek tiek netvarkingas.
Kojos šiauriausiam Europos taške
Tie, kas važiavote iki Nordkapp nuo Honningsvag, žinote apie ką eina kalba, o kas ne, tuomet pasakysiu paprastai – keliai itin siauri, tarp kalnų, nuolat iššoka elniukai, o jei dar rūkas, kaip tądien mums, – matomumas ne daugiau kaip keli metrai į priekį. Greitis, kuriuo gali važiuoti esant tokioms sąlygoms, – ne daugiau kaip 30 km/h.
25 km iki Nordkapp įveikėme per valandą, o pastatę automobilį aikštelėje ir paėję kelis metrus, jo jau nebematėme. Nežinau, kas atsitinka žmogui tada, kai jo kojos išsilaipina Nordkapp. Galiu tik pabandyti papasakoti, kas atsitiko su manimi: vienu metu, stovėdama prie simbolinio pasaulio gaublio, pajaučiau, kad prieš akis prabėgo visas gyvenimas ir sielą užliejo begalinis dėkingumas pasauliui už viską, ką jame turiu ir ką veikiu.
Stovėjau ant 307 m uolos, žiūrėjau į rūke paskendusį Arkties vandenyną ir galvojau apie „Pasaulio vaikų“ paminklą, stovintį visai šalia pagrindinio Nordkapp pastato. 1989 m. vienas Norvegijos menininkas, norėdamas palaikyti taikos idėją pasaulyje, į Nordkapp atvežė šešis vaikus iš skirtingų žemynų, kurie kūrė skulptūrėles, simbolizuojančias tautų vienybę, džiaugsmą ir solidarumą pasaulyje. Vėliau jos buvo išdidintos ir pastatytos Nordkapp.
Itin sužavėjo švento Jono koplytėlė – iškalta akmenyje, tyli ir kartu daug pasakanti – atvira visų tautybių, visų religijų žmonėms. Joje skamba džiazo muzika, čia tuoktis atvyksta žmonių iš viso pasaulio, o altoriuje iškeltas tik Kristus, be kryžiaus. Čia ir praleidau daugiausiai laiko – akmuo ir liberalumas tikėjimo atžvilgiu man visada buvo vienas iš labiausiai imponuojančių dalykų. Jei teks būti Nordkapp, nepraleiskite progos pažiūrėti filmo apie šią įspūdingą vietą, pasauliui atsivėrusią 1956 m.
Paskutinis etapas – Juknėnai
Palikę Nordkapp, vėl pasukome Suomijos link. O čia laukė pirmoji bičiulio pateikta staigmena – nakvynė netoli Pudasjarvi, miškuose įkurtame kempinge, kuriame paskutinis turistas lankėsi, matyt, prieš amžinybę.
Atvykusius mus pasitiko didžiulio namo savininkas, iškart įspėjęs naktį neiti į mišką. Apatiniame namo aukšte, vadinamajame bare, buvo susirinkęs visas miestelis. Jie visą naktį dainavo karaoke, šoko ir linksminosi, o mes buvome vieninteliai jų viešbutuko miške gyventojai. Niekad nemaniau, kad turėsiu galimybę pamatyti tipišką Suomijos kaimo vaizdą iš taip arti – tikrus žmones, tikras emocijas, tikrą suomišką karaoke! Sėdėjome su Nicola be amo ir galvojome: jie visko turi tiek mažai, juk yra atskirti nuo civilizacijos keliais šimtais kilometrų, net duonos čia reikia laukti ilgai, kol ją kas nors atveš, o žmonės – tokie natūralūs, tokie laimingi.
Nežinau kodėl, bet tas vietinių džiaugsmas mums neatrodė suprantamas, todėl mes labai džiaugėmės, kai ryte krovėme daiktus į automobiliuką – „jis užsivedė“, – šaukė kelionės draugas, o aš dulkėtu keliuku nurūkau taip, kad net padangos svilo. Tas, matyt, taip įkvėpė, kad kelyje Lathi-Helsinkis pasiekiau asmeninį vairavimo Suomijoje rekordą – 160 km/h. Po tokių potyrių reikėjo ramiai įkvėpti Helsinkio oro – tądien centre vyko aibė kūrybinių dirbtuvių, kuriose dar spėjome sudalyvauti. Juk šiemet Helsinkis – pasaulio dizaino sostinė 2012.
Ir štai ta didžioji diena – grįžimas namo, į Juknėnus. „Ačiū visiems, kurie sekėte mūsų kelionę verso il Grande Nord (liet. link didžiosios šiaurės) socialiniuose tinkluose, kurie palaikėte ir pavadavote darbuose, o didžiausias ačiū Nicola, kuris ryžosi tai įveikti kartu.
Nepanešamas ačiū golfukui, kuris kelyje prašė tik degalų ir pusės litro langų plovimo skysčio. Juknėnai pasiekti, žemė pabučiuota, garbės ratas apvažiuotas. Esu ten, kur mano pradžia – Juknėnuose. Kartu, kol laikas numirs“, – toks įrašas rugpjūčio 20 d. pasirodė Žydrės Dargužytės „Facebook“ profilyje.
