Žiūrovų lūkesčiai nemenki, o jeigu susimausi dabar, kitos progos gali nepasitaikyti. Visos jėgos investuojamos į ateitį nepamirštant ir dabarties - pristatomi nauji veikėjai, daugiau laiko gauna senieji, istorija dažniausiai neapsiriboja tik „čia ir dabar“, stengiamasi iškelti problemas, kurios bus sprendžiamos ateityje. Nepaisant to, jog prieš keliolika metų jau buvo sukurta visa galybė serialų, būtent „Sopranai“ nustatė tokias tobulas antrojo sezono taisykles.
Tonis Soprano pagaliau oficialiai tampa savo šeimos bosu. Jeigu skaitote šią apžvalgą, tai veikiausiai matėte pirmąjį sezoną ir suprantate, kad tai keičia nedaug ką - Tonio dėdė bosu buvo tik ant popieriaus, viską valdė pagrindinis serialo herojus. Po paaukštinimo pareigose, Tonio gyvenimas toli gražu nepagerėja. Jis vis dar pyksta ant savo motinos ir dėdės dėl pasikėsinimo į jo gyvybę. Tiesa, be pastovių kalbų apie tai, kaip jis jų nekenčia, jie vis dar yra šeima - Tonis niekaip nesiryžta pasielgti su jais taip, kaip privalėtų elgtis su kitais išdavikais.
Ir iš scenaristų, ir iš veikėjų pusės šis sprendimas pasiteisino ateityje, o kol kas dėdė ir motina buvo nustumti į antrą planą be ryškesnės užduoties. Livija kelis kartus bandė anūkams įkrėsti savo išminties (o jos žodžiuose buvo nemažai tiesos), tačiau ekrane ji rodėsi saikingai ir nerealių užduočių negavo. Šiame fronte viskas buvo išlaikyta tikrovės ribose, kad ir kaip buvo gaila nematyti puikiai Tonio motiną įkūnijančios Nancy Merchand.
Tiesa, ne viskas buvo taip praleista pro akis. Nepaisant to, jog mafijoje galioja labai griežtos taisyklės (ypač išdavystės klausimu), šį sezoną atsirado net du žmonės, siekiantys vienaip ar kitaip pasipelnyti iš boso išdavystės (vardų nebus, žiūrintys ir taip supras apie ką eina kalba). Vienas iš išdavikų, kuris pasidavė FTB globai, keistai elgėsi jau pirmajame sezone. Šįkart jis lyg niekur nieko grįžo iš „ilgos kelionės“ ir iš karto pradėjo kelti įtarimus kitiems gaujos nariams. Tonio ir jo bičiulių pastangos mintyse išteisinti gerą draugą buvo intriguojančios ir buvo gaila suprasti, kad šiuo atveju išimčių iš didžiojo kodo nebus.
Kitas išdavikas siekė didesnės naudos sau ir sudarydamas sąjungą siekė nugalabyti savo bosą. Šio žmogaus istorija buvo kone įdomiausia ir keisčiausia viso sezono metu ir jis neužtruko tapdamas nemėgstamiausiu serialo veikėjų (tokių tiesiog privalo būti). Būtent šios dvi linijos ir yra skirtos tiems žmonėms, kurie „Sopranus“ įsivaizduoja kaip televizinę „Krikštatėvio“ versiją su daug veiksmo, intrigų ir mafijos reikaliukų - jų šiais atvejais apstu.
Netiesioginė Tonį išdavusių artimųjų įtaka jam vis dar jaučiama. Tonis vis dar lankosi psichoterapijos seansuose, o jo ir daktarės Melfi istorija buvo bene vienintelis aspektas, kuris skyrė sezoną nuo tobulybės. Taip, dauguma dialogų jų seansų metu buvo parašyti neįtikėtinai gerai, bet tai, kas slėpėsi už jų, buvo ne taip jau ir įdomu ar įtikinama. Keistas pasirodė sumanymas, kad daktarė nėra turėjusi ją įsimylėjusių pacientų ar kad ją šitaip sugniuždytų ir jos jaučiami jausmai Tonio link.
O jeigu nesate susipažinę su psichologų ar psichiatrų gyvenimu, jums šis sezonas iš viso gali įsiėsti tarsi koks stereotipas. Nemanau, kad greitu laiku norėtumėte eiti į psichoterapiją pamatę, kad ten prieš jus sėdintys žmogeliai kenčia nuo alkoholizmo ar dar didesnes savo problemas lieja pas kitą psichologą. Realiame gyvenime taip nebūna, nors televizija ir turi parodyti tai, ko kasdien nepamatysi. Visgi šį kartą buvo peržengta riba tarp tikroviškumo ir fantazijos - riba, ties kuria „Sopranai“ dažniausiai sugebėdavo išbalansuoti, tačiau šį kartą tai nepavyko.
Kaip jau minėta anksčiau, serialas šiame sezone žymiai didesnį dėmesį skyrė naujiems bei antro plano veikėjams. Vienas iš svarbiausių žmonių Tonio gyvenime - jo sūnėnas Kristoferis - susižadėjo su savo drauge ir su jaunatvišku entuziazmu svajojo apie ramų gyvenimą. Iš kito miesto atvykusi Tonio sesutė Dženisė, susidėjusi su buvusio mafijos boso broliu Ričardu, broliukui atstojo įkyriąją motiną. Būtent šios dvi porelės labiausiai prisidėjo prie komiškojo serialo elemento.
Jų nuotykiai (ypač Dženisės ir Ričardo keistoki intymūs santykiai) pastoviai vertė nusišypsoti ir nukreipti mintis nuo ypatingai žiaurių scenų. Artimiausi Tonio gaujos nariai daugiausiai laiko pasireikšti turėjo trumpoje, vieną seriją trukusioje išvykoje į Italiją (kurios metu kai kurių veikėjų emocijos sugrįžus į Tėvynę buvo geriau, už bet kokią komediją). Tiesa, artimiausia Tonio šeima, nors ir gavusi daugiau eterio laiko, vis dar nevaidino kažkokios svarbesnės rolės visame seriale ir tiesiog stiprino stereotipus. Žmona Karmela, kuriai įgriso vyro nebuvimas šalia, bando įsivaizduoti gyvenimą be jo.
Tonio vaikai po truputį supranta apie tėvo užsiėmimą, tačiau elgiasi banaliai - sūnus apie tai giriasi draugams, o už teisybę kovojanti dukra bando pamokslauti tėvui, tačiau pastarasis nei vienam jų per didelio dėmesio neskiria (išskyrus retą pasiskundimą apie skystą sūnų). Nenuostabu, kad JAV gyvenantys italai už tokius stereotipus visomis išgalėmis stengėsi šį serialą sukritikuoti.
Žiūrint šį sezoną atrodė, jog jis visomis prasmėmis bus kone tobulas. Ir veiksmo, ir rimtesnių (ar linksmesnių) dialogų čia ieškantys žmonės turėjo būti patenkinti, tačiau ir šis serialas neapsiėjo be vidurio sezono duobės. Ją sudarė tik kelios, vos prastesnės už bendrą vidurkį serijos, kurios bet kokiam seriale būtų aukščiausiam įmanomam lygyje. Tik ne „Sopranuose“, kurie jau pirmaisiais savo metais buvo įrodę kaip puikią kokybę galima paskirstyti per visas trylika serijų.
Daktarės Melfi istorija šiame sezone serialo šarmą šiek tiek numušė, bet viskas buvo puikiai kompensuota antraeilėmis linijomis, sudariusiomis sezono pagrindą. Vienaip ar kitaip, paskutinės sezono serijos buvo arčiausiai idealo, tačiau tenka vertinti bendrą sezoną - jis lūkesčius pateisino su kaupu ir iš antrųjų bet kokio serialo gyvenimo metų tikėtis ko nors daugiau būtų beprasmiška.
Vertinimas: 9/10