Abi lietuvių kūrėjų premjeros – dokumentiniai filmai. Pirmasis Lietuvos publikai pristatytas, tai Akvilės Gelažiūtės režisuotas „Deminas: dvi tvirtovės“. Na, o antrasis, režisieriaus Jokūbo Viliaus – Tūro „Apie Joną“.
Filmas nuo pat pirmojo kadro įtraukė į lietuviško teatro mistiką. Rodoma tvarkoma scena, o už kadro girdime knarkimą, kaip vėliau pasirodo, paties Jono Vaitkaus. Primena ironišką padėtį Lietuvos visuomenėje, kur kultūra ir su ja susiję dalykai iki šiol stereotipiškai vertinami kaip nuobodus ir niekam neįdomus dalykas.
Mums rodomos paprastos kasdienybės detalės, niūri buitis, ir visai nesvarbu, tu teatro ir kino režisierius ar režisierius savo paprasto kasdienio gyvenimo. Esmė visiškai ta pati. Kaip jau greičiausiai supratote, šis filmas apie garsųjį Lietuvos teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų – jo kasdienybės, teatro, asmeninio gyvenimo peripetijas.
Jonas Vaitkus, filmo režisieriaus pagalba, mus, žiūrovus, įsileidžia į Rusų dramos teatro, kuriam vadovauja, kabinetą. Taip pat žiūrovai supažindinami su statomo „Karaliaus Lyro“ repeticijų procesu ir kasdienio gyvenimo detalėmis.
Filmą taip pat sudaro tarsi dienoraščio forma pateikiami asmeniniai Jono pamąstymai apie supriešintą visuomenę, veidmainystę ir elgesį, prisidengus kaukėmis. Pasak teatro režisieriaus, svarbiausia jam žmogaus bendravime atrasti vidinę trauką, ugnį, kuri skatintų įsitraukti į pokalbį.
Teatro režisierius nepabijojo sukritikuoti Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos (LMTA), kur šiuo metu dirba bei vadovauja antro kurso aktorių ir režisierių studentams. Pasak jo, LMTA yra tik formali institucija, kuriai svarbiausia krepšeliai, o dėstytojams svarbiausia išlaikyti save. Į antrąjį planą nustumiami žmonės, iš tiesų norintys dirbti teatre. Būtent šis formalumas, pasak Jono Vaitkaus, atbaido labai daug įdomių žmonių.
Režisierius prasitaria, esą jam svarbiausia rasti žmones, kurie padėtų įgyvendinti režisieriaus viziją. J. Vaitkus atskleidžia, kad dažniausiai iš 20 žmonių kurso vaidinti gali tik 4-6, o visi kiti – tik kalbantys manekenai. Ir šiuo požiūriu atsiskleidžia griežta režisieriaus pozicija – J. Vaitkus negaili kritikos scenoje vadinantiems aktoriams : „Jeigu viską gyvenime aiškintume logika – būtų labai neįdomu. Man Jūsų analizės visiškai neįdomios. Vaidinat išoriškai, be vidinio nusiteikimo“. Atskleidžiamas asmenybės dualumas – iš išorės švelnus ir lengvai pažeidžiamas, tačiau vidumi, griežtas ir žinantis, ko nori.
Jonas – senosios kartos atstovas, senųjų vertybių puoselėtojas. Todėl ir filmo pavadinimas „Apie Joną“ puikiai atspindi pagrindinę idėją ir mintį – parodyti paprastą žmogų, kuris slypi už hiperbolizuoto visuomenės primetamo statuso – didingas teatro ir kino režisierius.
Filme rodoma smagiai į teatro magiją įterpiama kasdienybė. Kostiumuotasis teatro vyriškis grįžta į kaimą pjauti žolės. Kaip pasakoja Elvyra Vaitkuvienė: „Šitame kaime niekas nesodina gėlių: bulvės, burokai, šiukšlės. Viską Jonas pats padarė. Mėgstamiausi jo – jazminai“. Susiduriame su dar vienu J. Vaitkaus amplua – šeimos vyru, kuriuo taip pat beatodairiškai rūpinamasi. „Neplauk toli, Jonukai, taip negalima. Tau ne 12 metų gi“, – šypseną išprovokuojanti filmo scena.
Jonas Vaitkus iškelia klausimą: „Ar siela gali senti? Negali. Gali paveikti protą, kultivuoti jausmus, bet sielą... Ją Dievas davė tam, kad saugotum arba nužudytum. Ne tu keiti sielą – siela keičia tave. Būtent ji duoda ženklus.“
Pristatyme, vykusiame po filmo peržiūros, jo režisierius Jokūbas Vilius – Tūras, atskleidė, kad derybos dėl filmo kūrimo su Jonu Vaitkumi tęsėsi pusę metų. Bet jam sutikus, pats teatro režisierius pasiūlė filmuoti „Karaliaus Lyro“ repeticiją ir vystyti filmą būtent šiuo kampu. Pasaka Jokūbo Viliaus – Tūro, tai buvo gan nemalonus dirgiklis, kai besiruošiant teatro premjerai, turi apsiprasti su mintimi, kad tave dar ir filmuoja. Aktoriams tai buvo taip pat nemenka užduotis.
Režisierius taip pat išdavė, kad filmą apie Joną susapnavo, todėl ir pats filmas turi sapno bruožų. Režisieriui Jono Vaitkaus asmenybė pasirodė atsiskleidusi plačiau nei kitų žmonių. „Įdomu tai, kad būdamas didžiu patriotu, Jonas Vaitkus dar yra ir Rusų dramos teatro vadovas bei stengiasi, kad ne mūsų valstybės žmonės nesijaustų atskirti. Mane žavi šio žmogaus detališkumas bei energija, išlikusi ligi šiol.“