„Nežinau, kodėl žmonės galvoja, kad prieglaudos yra guminės, kad kažkas turi kažką padaryti už mus“, – sako Viktorija. Ji pati savo namuose priglaudė kalytę Smėlę, kuri netikėtai atbėgo iš smėlynų.
© DELFI skaitytojo nuotr.

Smėlė mūsų šeimoje atsirado 2015 m. birželio 21 d. Atsirado ji netikėtai: darėme fotosesiją 50 km už Vilniaus esančiame žvyro ir smėlio karjere ir ji tiesiog atbėgo iš niekur – vien kaulai ir skūra, pilnas kailis erkių ir gintaro spalvos akys. Taip ji gavo vardą Smėlė – ta, kuri atėjo iš smėlynų.

Kadangi namie jau turėjome šunį, Rytų Europos aviganę Mortą, ir katiną Praną, puikiai supratome, jog palikti Smėlę ten būtų tolygu pasmerkti ją bado mirčiai. Ir nors buvome ne vieni, atvykę svetimu automobiliu, kažkur giliai jau nujautėme, kad rasime būdą šiam šuniui padėti. Visą kelią atgal į Vilnių galvojome apie ją. Grįžome prie savo automobilio, bet į jį nebesėdome. Nukeliavome į parduotuvę, pripirkome maisto, pavadėlį, antklodę ir apie 20 val. sekmadienio vakarą vėl išvykome į žvyro karjerą.

Bevažiuodami nežinojome, ar dar ten rasime Smėlę – tai labiausiai ir baugino. Kai nuvykome atgal, jau temo, vaikščiojome po karjerą daugiau nei valandą šūkaudami, bet niekas neatbėgo. Keista buvo tai, kad kažkur tolumoje girdėjome šuns lojimą, nors sodybų aplinkui nelabai pasitaikė. Ir kai jau beveik buvome praradę viltį ją rasti, nusprendėme pavažiuoti toliau keliuku ir vis dėlto radome Smėlę apleistoje sodyboje. Ji mus atpažino ir atbėgo net nesvarstydama. Daugiau svarstymų nebuvo ir mums, tik vyro žodžiai: „Tu ją imk ant rankų, o aš vairuosiu“. Ir štai po kelių minučių mes jau važiavome atgal į Vilnių – aplinkui jau buvo tamsu, ant rankų nepažįstamas šuo ir namie mūsų laukiantys katinas Pranas ir kalytė Morta.

Visą 50 km kelią atgal Smėlė buvo labai rami – prisiglaudė ir dairėsi pro mašinos langus. O aš skaičiavau jos kauliukus ir krūvą erkių kailyje. Vilnių pasiekėme jau po vidurnakčio. Prieš važiuodami namo, dar užsukome į vieną visą parą dirbančią veterinarijos kliniką. Deja, čia susidūrėme su labai keistu požiūriu – veterinarė bijojo liestis prie Smėlės, nors ji nerodė jokių agresijos ženklų, ramiai vizgino uodegą ir godžiai žiūrėjo į kiekvieną žmogų tarsi į draugą. Vaistus nuo erkių mums padavė per langelį ir liepė susipilti patiems. Na ką, taip ir grįžome namo.

Čia laukė nauji iššūkiai – supažindinti naująjį šeimos narį su senbuviais. Morta apsidžiaugė labiausiai – ji apskritai yra labai teigiamas šuo, tad į Smėlę sureagavo taip lyg būtų laimėjusi milijoną loterijoje. Katiną trumpam ištiko šokas, matyt, jis nesitikėjo, kad šeima gali paaugti taip staigiai. Tačiau pagyvenęs porą dienų ant palangės, Smėlę pamilo ir jis.

Pradžia buvo tikrai nelengva. Smėlė visai nesuprato, kas yra miestas, laiptai, mašinos, siurblys. Vedžioti du nemažus šunis – taip pat darbas ne kiekvienam. Tačiau ji mokėsi sparčiai, nušiurusį kailį pakeitė naujas, randai užgijo, erkės iškrito. Nežinau kodėl, bet mes su vyru gyvenome po vieną dieną – kažkur giliai kiekvienas sau turbūt pagalvojome apie prieglaudos variantą. Tačiau kasdien matydami Smėlę vis labiau atsigaunančią ir pasitikinčią mumis mes supratome, kad šis šuo mus susirado ir niekaip kitaip būti negalėjo.

Nebeskaičiuojame kartų, kai žmonės mus vadino kvailiais. Kai devyni žmonės iš dešimties ragino mus Smėlę tiesiog atiduoti į prieglaudą. Mes jautėme, kad ji mūsų ir niekam atsakomybės užkrauti nenorėjome. Nežinau, kodėl žmonės galvoja, kad prieglaudos yra guminės, kad kažkas turi kažką padaryti už mus – tai valdžia, tai Dievas, tai dar kas nors.

Taip, buvo visko – suvalgytų grindjuosčių, nenoro likti, kai mes išeiname į darbą. Tačiau dabar, kai Smėlė ir Morta įsitaiso ant sofos šalia ir žiūri kartu futbolą ar kaip šeimininkas žaidžia „Xbox‘u“, niekaip kitaip mes visko ir neįsivaizduojame.

Lankome dresūros mokyklą, mokome Smėlę, kad niekas mūsų neatims iš jos ir nereikia pykti ant prie mūsų priėjusių kitų šunų. Ir jau galvojame apie mūsų visų atostogas.

Turbūt tas posakis, kad gelbėdamas šunį išsigelbėji pats, yra tiesa. Ir meilė tikrai vaikšto keturiomis kojomis. Na, o pas mus namie tokių keturkojų meilių yra net trys!

Ir nors gyvename bute, vietos visiems užtenka. Tai tik mitas, kad šuniui reikia namo ir savo kiemo. Jam reikia šeimininko ir draugo. Na, dar kad tas šeimininkas duotų ranką atsiremti ir kasytų, kai rodo futbolą.

Manau, kad šuo yra geriausias vaistas nuo savimeilės. Ir dar tai yra tobuliausias asmeninis treneris – ar lietus lyja, ar sninga, ar Kalėdos, ar atostogos, būti vien pagalvėle ant sofos šuo tau niekada neleis. Tai ne žaislas, ne užgaida, o atsakomybė, nes jis be tavęs negali ir tu turi mokėti su tuo elgtis atsakingai. Ypač lauke, kur kiekvienam šeimininkui privaloma sutvarkyti po šuns paliktus reikalus. Nes juk šuo po jų tikrai sutvarkytų ir nedarytų gėdos šeimininkui.

Po truputį lietuviai mokosi, kad šuns vieta ne prie būdos, kad jam reikia ne tik duoti ėsti, bet ir užsiimti, mokyti, rūpintis. Smagu, kai mums keturiems einantiems gatve žmonės šypsosi, o vaikai iš tolo šaukia „Kokie gražūs šunys!“ Ir nors mūsų gyvūnai yra šeimos nariai, jie žino savo pareigas ir galimybių ribas – blynukais ar kotletukais jų nelepiname.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!

Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Per žingsnį nuo tragedijos: sustojęs išgelbėjo moters gyvybę (28)

Tai nutiko rugpjūčio pradžioje. Grįžinėjau iš Vilniaus, buvo maždaug vidurnaktis, kai staiga...

Gyvūnų gelbėtojams svyra rankos: gatvėje rado daug apleistų sergančių kačiukų (5)

Kokiame gyvenimo etape taip lengvai pametamas žmogiškumas? Kas turi nutikti žmogui, kuris lengva...

Po Kaune praūžusios liūties – šūsnys valstybinių numerių (2)

Antradienį Kauną merkė nepaprastai smarkus lietus. Jo padariniai – ne tik gatvėse...

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (46)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...

Pajuokauti sumanę Laisvės alėją rekonstruojantys darbininkai netikėtai pateko į kadrą (232)

Karštą vasaros dieną rekonstruojamoje kauniečių pamėgtos Laisvės alėjos dalyje vyko...

Top naujienos

„Lietuvos įtakingiausieji 2018“: popkultūros sąraše – didžiuliai pokyčiai (49)

DELFI tęsia įtakingiausiųjų rinkimus, kuriuose – ir didžiausią įtaką turinčios...

Karbauskis gerbia Guogą: siūlo neskubėti daryti išvadų (221)

Valstiečių-žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis neslepia, kad gerbia europarlamentarą Antaną...

Sauliaus Skvernelio patarėjas įžvelgia nebylų kartelį tarp prekybos tinklų (253)

Kartais atrodo, kad vartotojų gerove rūpintis turinti Konkurencijos taryba žaidžia verslo...

Su apnuogintais ispaniškais ašmenimis susidūręs „Žalgiris“ pasijuto „supjaustytas“ (41)

„Pietų IV“ sirgalių tribūna prieš rungtynes ironišku transparantu pasveikino „Sevilla“...

Penkių vaikų įtėvis pasipiktino: kasdien susiduriame su diskriminacija ir stereotipiniu požiūriu

Tikrieji sunkumai prasideda ne bandant įsivaikinti, bet tada, kai vaikas atvyksta į namus – šeima...

Architektė: savivaldybė neva taupo pinigus ir laiką, tačiau iš tiesų – trumparegiškai juos švaisto (20)

Jei anksčiau apie universalų dizainą Lietuvoje buvo kalbama kaip apie siekiamybę ar gerąją...

Žydinti pieva vietoj vejos – taupantiems laiką

Žydinti pieva vietoj nuolat šienaujamos vejos – tai pasiūlymas tiems, kurie mėgsta vasaros...

Neaiškios paskirties Rusijos palydovas kelia baimę: niekas nežino, kam jis naudojamas (16)

JAV valstybės departamento dėmesį patraukė į dangų paleisto Rusijos palydovo veiksena, kuri,...

Gydytoja papasakojo apie gyvybiškai svarbius vitaminus: imuniteto specialiai stiprinti nereikia (21)

Artėjant rudeniui, susizgrimbame, jog pats laikas stiprinti imunitetą . Griebiamės vaisių,...

Nustebsite, ką gali kvapų maišymas: atskleidė keletą gudrybių (3)

Sluoksniavimas – ne tik mados tendencija, tai ir viena populiariausių parfumerijos krypčių. Jos...