Kiekvienas žmogus yra linkęs padėti, kiekvienas turi altruizmo jausmą, tačiau ne kiekvienas gali drąsiai, pakelęs galvą išrėžti: „MAN PATINKA SAVANORIAUTI“. Kodėl taip yra? Galbūt dėl to, jog pernelyg dažnai mums rūpi aplinkiniu nuomonė, per daug esame sukoncentruoti į savąjį aš. Kaip bebūtų, kiekvienam savo, vienam – savanorystė, kitam – party.
Manau, jog gyvenimas yra pernelyg trumpas, kad kiekvieną jo gyvenimo minutė būtų eikvojama. Nepaisant to mes jį eikvojame, o juk galėtume plėsti patirties portfelį, galėtume padėti. Kaip padėti? Paprastai – nusišypsok praeiviui ir praskaidrink jo dieną, galbūt jam retai kas tesišypso. Ir tai jau maža dalelytė savanorystės. Taip tai savanorystė, nes tu savo noru trumpam perimi saulės amplua, o rudeni jos kartais taip trūksta.
Savanoriauju neilgai, tačiau jau spėjau pajausti tą malonumą, kai po lengvo instruktažo padarai teisingai, tos laimės nesulyginsiu su jokia kita laimės forma. Nelogiška? Utopiška? Absurdas, tegaliu tik tiek pasakyti, nes man savanoriavimas tai reali T. Moro „Utopijos“ ekranizacija, tik skirtumas tas, kad mano utopija yra reali, apčiuopiama ir nuo manęs yra nuotlusi per kelis autobusų sustojimus.
Mano utopija – biblioteka, tiksliau P. Višinskio biblioteka, kuri priemė mane kaip savą ir pasidalino savo paslaptimis. Nuo Viduramžių žinoma – biblioteka kažkas magiško, nes naktimis ją saugo tik jai artimos dvasios, baubai ir buvusių bibliotekininkų vėlės. Tiesa, ši hipotezė buvo naudojama, kaip atbaidomoji priemonė vienuolius atbaidyti nuo pasaulietinių skyrių, kad „neapsikrėstų“ erezija, tačiau man bibliotekos magija realus dalykas – nėra malonesnio kvapo už senų knygų skleidžiamus kvapus, nėra labiau atpalaiduojančios vietos kaip uždaras fondas, atrodo jauti kiekvieną knygą.
Skamba gan hiperbolizuotai, tačiau tokia jau ta tiesa, man čia patinka, čia mano ateitis. Juk nepaminėjau, esu būsima bibliotekininkė – studijuoju šią specialybę ir bandau laužyti stereotipus, jog bibliotekininkė – tai kažkas nuobodaus ir visiškai kvailo. Taip nėra, tereikia pabandyti mąstyti liberaliau, nes konservatyvumas tapo nebemadingas.
C'est mano utopija, galbūt kažkam – „briedas“, nebijosiu pasikartoti – kiekvienam savo. Man biblioteka reali utopija, kur pailsiu ir jaučiuosi kaip savo namuose. O kaip tau?
--
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt. Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!