- Lietuvoje veikia daugybė NVO, kodėl nusprendėte tapti JCI nare?
Lina: Persikėlus į Vilnių, pradėjau ieškoti klubų ir organizacijų, kuriuose užmegzčiau pažintis ir save realizuočiau. „Juk reikia veikti kažką daugiau“ – bandžiau įtikinėti save. Norėjau pasirinkti ne politinę ar religinę organizaciją. Tuo metu nebuvau aukščiausiojo lygio vadovė, todėl negalėjau rinktis vadovų ar kitas profesijas vienijančius klubus. JCI organizacijoje pamačiau save, t.y. žmogų, galintį be apribojimų veikti ir save realizuoti.
Ko gero, iš karto taip giliai pati nesuvokiau kas yra JCI. „Laisvas žmogus ir jo laisva valia, ekonominis teisingumas, didžiausia žemės vertybė yra žmogaus asmenybė, tarnavimas žmonijai yra prasmingiausias gyvenimo užsiėmimas“ – šias ištraukas iš JCI kredo pradėjau suvokti palaipsniui ir jas ypatingai vertinu dabar.
- Ar niekada nejautėte nusivylimo dėl prisijungimo prie JCI organizacijos?
Lina: Prisipažinsiu, kad jaučiau. Tada, kai mačiau kitų žmonių apatiją ir neprofesionalumą. Bet tuo metu supratau, kad mane nuvilia ne organizacija, o tiesiog emocijos kylančios dėl žmonių abejingumo. Sunkūs momentai sustiprina norą veikti ir imtis atsakomybės, t.y. palenkti abejingus žmones į savo pusę, į pokyčius, pažadinti juos veikti kartu. Tokios pergalės yra neįkainojamos.
- Kuo buvo jums naudinga JCI?
Lina: Imdamasi atsakomybės JCI organizacijoje augau kaip potenciali ir profesionali vadovė. JCI man buvo ir yra lyderystės mokykla. Čia lavinau įtaigos, prezentacijos, sprendimų priėmimo, projektų valdymo, personalo valdymo, viešojo kalbėjimo ir debatų įgūdžius. Sutikau tūkstančius žmonių, dabar turiu tūkstančius draugų, atstovavau Lietuvai pasaulyje ir augau kaip žmogus su kiekvienu geru darbu, su kiekvienu projektu ar mokymu. Mano minėta JCI kredo dar parodė, kad tapau labai drąsi – laikytis tokių vertybių kartais ne pelninga, bet labai prasminga.
- Kokios asmeninės savybės reikalingos norint vadovauti JCI?
Lina: Reikalingas didelis noras. Suprantama, kad žmonės nori lygiuotis ir turėti sektiną pavyzdį. Todėl noro kartais neužtenka, reikia, kad kiti nariai tavimi ir pasitikėtų. Pasitikėjimas man visada buvo pati svarbiausia asmeninė savybė tiek JCI, tiek darbe. Ji reiškia ir pasitikėjimo užsitarnavimą darbu, rezultatais, drąsa veikti, laikytis etikos standartų ir nuolat tobulėti.
- Ar užmegzti kontaktai jums pasitarnavo patekus į darbo rinką?
Lina: Aš asmeniškai nenorėčiau, kad tarp JCI narių vyktų „Tu man, aš Tau“ paslaugų manai. Taigi, JCI man netarnauja šiuo klausimu. Bet karjeros laiptais lipu tik JCI dėka, t.y. visų įgautų įgūdžių dėka. O jeigu darbo rinkoje, kaip sakote, pamatysiu JCI ženkliuką švarko atlape, žinosiu, kad šiuo žmogumi galima visiškai pasitikėti.
- Ką manote apie žmones, kurie nedalyvauja NVO veikloje? Ar jie daug praranda?
Lina: Gerai būtų, kad NVO pasauliui visai nereikėtų. Kaip toje dainoje - „Imagine a perfect world“. Bet kadangi yra kaip yra, manau, kad žmonės, nedalyvaujantys NVO veikloje, turi kitus svarbius jiems užsiėmimus. Aš pastebėjau, kad jauni žmonės, kurie ryžtasi prisijungia prie visuomeninės veiklos universitete ar prie kitų organizacijų – jie yra „kitokie“ žmonės. Na, „kitokie“ man jie atrodo dėl turimo socialinio tinklo, dėl drąsos užmegzti pokalbius, išreikšti idėjas, dėl drąsos rūpintis kitais. Šios asmenybės daug anksčiau tampa brandžios, taip pat jie turi daugiau potencialo būti lyderiais ir vadovais, nes pastarieji rūpinasi kitais žmonėmis.
- Ką patartumėte žmonėms, kurie norėtų prisijungti prie JCI?
Lina: Kaip viena JCI kolegė sakė: „gal JCI nepadarys Tavęs turtingesniu ar protingesniu, bet galime pažadėti, kad laikas praleistas su mumis bus kupinas naujų atradimų, įspūdžių ir iššūkių, nepakartojamų akimirkų ir galimybių, apie kurias nesi net pagalvojęs“. Aš pridėčiau, kad kiekviena diena ir kiekvienas darbas JCI bus prasmingas nuo pradžios iki galo. JCI padarys Tave turtingesniu pažįstant pasaulį, įvairių kultūrų mentalitetą; padarys protingesniu, nes JCI organizuoja mokymus ir kviečia pasaulinio lygio pranešėjus. JCI organizacijoje drąsu augti kaip žmogui, nes visi mes visą gyvenimą augam, kaip anglai sako „developing“, kur priesaga rodo, kad procesas vis dar vyksta.
-------------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt .
Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!