SAVAITĖS TEMA. Taip myliu, kad net...pavydžiu.

Sakoma, kad tarp meilės ir neapykantos – tik vienas žingsnis. O kiek tuomet tektų žingniuoti, kad nuo meilės pasiektume pavydą? Vieni mylimą žmogų nori kone „prisirišti“ ir niekada nepaleisti – nes myli. Kiti aukščiausia vertybe laiko pasitikėjimą vienas kitu ir bet kokį suvaržymą laiko ne šiltų jausmų, o savinimosi įrodymu. Prašome Jūsų – pasidalinkite patirtimi ir padėkite atsakyti į amžiną klausimą, ar mylint būtina pavydėti?

Pavydas yra sugadinęs Jūsų santykius? Galbūt atvirkščiai – jo nejausdami iš mylimo žmogaus, jautėtės nevertinami?

Pasidalinkite, kokios ribos, jūsų manymu, turi galioti santykiuose – ar antroji pusė visuomet turėtų pranešti, kur ir su kuo eina, į kieno telefono skambučius atsiliepia, o gal, atvirkščiai, džiaugiatės, kai išlieka paslaptinga ir nekreipiate dėmesio į nuolat čirškiantį telefoną ar pasisveikinimus su nepažįstamais priešingos lyties asmenimis.

Laukiame Jūsų minčių el.paštu [e-mail] su prierašu „Pavydas“ iki balandžio 7 d. Vieno teksto autoriui atiteks dvi knygos - N.N. Taleb „Juodoji gulbė“ ir G.L. Paracchini „Prada gyvenimas“.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: