Dauguma mano grupiokių taip pat įsivaizdavo darbą savivaldybėje, ar su projektais... na, ir pasaulio gelbėjimą, kalbu apie vaikų namuose augančius našlaičius. Mano pačios pasirinkta specializacija (jų buvo ne viena: su pagyvenusiais žmonėmis, su vaikais ir su rizikos grupėmis) – su pagyvenusiais žmonėmis. Nežinau, kodėl, bet visada rasdavau kalbą su vyresniais, be to, sugebėdavau juos išklausyti.
Taigi baigusi Marijampolės kolegiją ir kaip dar 40 socialinių darbuotojų bei socialinių pedagogų, per visą Lietuvą jų tais metais buvo per šimtą, bent taip sakė Darbo biržos darbuotoja, stojau į bedarbių gretas. Tiesa, ilgai laukti svajoto darbo neteko. Ne, kalbu ne apie darbą Lietuvoje, aš emigravau. Išvažiavau į Vokietiją, nes puikiai mokėjau kalbą, o ten atsivėrė didelės galimybės.
Pirmiausia pradėjau nuo darbo su pagyvenusiais žmonėmis specialių poreikių pensionate... šiandien aplankau juos, tačiau dirbu kitoje įstaigoje ir su projektais orientuotais į socialinių paslaugų teikimą namuose bei gerbūvio užtikrinimą pagyvenusiems žmonėms. Taigi... stojau į kolegiją Marijampolėje, provincijoje, rinkausi socialinį darbą, kaip ir dar šimtas kitų abiturientų... Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad nesigailiu ir jei galėčiau – pakartoti šį pasirinkimą – jo nekeisčiau.