Tiesą sakant, baigusi mokyklą planavau mokytis Anglijoje, tačiau viskas pasisuko taip, jog pasilikau Lietuvoje. Nemanau, kad tai buvo klaida.
Rugsėjo mėnesį pradėjau Leidybos studijas VU. Stojamasis balas čia aukščiausias Komunikacijos fakultete ir vienas didžiausių universitete, tad, turbūt šias studijas galima pavadinti prestižinėmis.
Galbūt todėl ir rašiau šią programą, jei atvirai galvojau, kad čia neįstosiu, ir studijuosiu filosofiją, tad sužinojusi rezultatus pasirašyti studijų sutartį ėjau labai savimi patenkinta, o išėjau kaip šlapiu maišu trenkta, man visai nepatiko atmosfera, visur kiūtinėjo a la neformatas, paklausus studentų, ką galėsiu dirbti baigusi studijas, išgirdau magišką žodį VISKĄ, o pastatai vidury miškų, stipriai dvelkiantys sovietmečiu, gąsdino – juk svajojau mokytis Anglijoje, kur stovėjo šimtametės pilys. Tėvai mane ramino, juk svarbiausia tai, kas universiteto viduje, galiausiai ir pati pradėjau taip galvoti.
Rugsėjį, prasidėjus paskaitoms, viskas pasitaisė, daugybė skirtingų modulių nuo literatūros iki ekonomikos, nuo vadybos iki anglų kalbos užpildė mintis, o vasaros pamąstymai bene užsimiršo. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau tapo, jog man čia ne vieta, paprasčiausiai neturėjau tų savybių, kurios reikalingos geram leidėjui arba paturbintam vadybininkui, kaip dabar populiaru sakyti.
Didelis sukrėtimas - konferencija, į kurią buvo pakviesti visų leidyklų atstovai. Paaiškėjo, jog leidėjas - tai projektų vadovas ir prie knygų jo prileisti niekas neketina. Susiūbavo žemė po kojomis, tačiau čia buvo mano kaltė – stojau ir gerai nežinojau kur stoju, paskaičiusi gražų aprašymą pristačiau dar gražesnių oro pilių.
Nuspręsti išeiti nebuvo sunku, tiesiog vieną akimirką tapo aišku, jog pasilikusi prarasčiau daug daugiau. Sunkiausia buvo, kai man svarbūs žmonės sakė – įstojai pirmu numeriu, jei išeini, vadinasi nežinai, ko nori. Džiaugiuosi, kad tarp šių žmonių nebuvo mano šeimos narių, kurie suprato - ko noriu žinau, todėl ir priėmiau tokį sprendimą.
Taigi išėjau. Irgi puikus pasirinkimas. Tiesą sakant, jį priimti man padėjo ir dėstytojai. Galiu tik pasidžiaugti, kad mano kelyje pasitaikė tokie puikūs specialistai ir ne mažiau nuostabūs žmonės.
Visiems stojantiems noriu patarti – rinkitės tą profesiją, kurioje būtumėt geriausi kokie galite būti, tada bus visai nesvarbu prestižinė ta specialybė ar ne. Taip pat nepasitikėkite aprašymais, susiraskite studentus, ne vieną, o visą krūvą - kalbėkitės. Ir, žinoma, jei jau atsidūrėte ne savo vietoje, mokėkite išeiti pakelta galva, ne kiekvienas drįsta tai padaryti.
--
Pasirinkote populiarią specialybę ir dėl to gailitės? Papasakokite savo istoriją! Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite savo straipsnį DELFI Piliečio sistemoje!