Juk tais neramiais laikais buvo daugybė žmonių, kurie sukryžiavę pirštus meldė, kad viskas čia kuo greičiau baigtųsi ir grįžtų į seną ramų gyvenimo ritmą, buvo tūkstančiai prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ sekėjų, kurie visais įmanomais būdais stabdė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, buvo tokių, kurie Lietuvos vėliavą lygino su skuduru, ardė tautines idėjas ir kitaip tarnavo komunistiniam režimui. Didelė dalis žmonių nesuprato, kas yra laisvė, demokratija ir sėdėdami prie televizoriaus tiesiog laukė, į kurią pusę čia viskas pasisuks ir kuriai čia valdžiai dabar teks lankstytis.
Praėjo vos 26 metai ir dauguma tų žmonių vis dar yra tarp mūsų, yra jų vaikai, broliai, seserys ar šiaip pasekėjai. Vieni jų kažkaip įsimaišė į bendrą katilą ir lyg „išnyko“, kiti taip ir liko kovotojais. Radikaliausia šių žmonių dalis kaip niekad sėkmingai buria bendraminčius socialiniuose tinkluose, pasivadina kokiu nors patriotišku pavadinimu, ir nuo ryto iki vakaro, kryptingai pila purvą ant Lietuvos, šmeižia Lietuvos institucijas, simbolius, neigia jos istoriją, teisę į laisvę.
Kita, kur kas didesnė žmonių dalis lyg tam ir nepritaria, kraipydama galvą į šonus, bet lyg ir pasiduoda tam purvinam žaidimui. Kai kuriems pakankamai normalu yra be didesnės argumentacijos ar analizės šmeižti savo valstybę, šmeižti tautą ir jos žmones, visus aplink vadinti nusikaltėliais ir parsidavėliais.
Nėra nei menkiausios atsakomybės dalyvauti pilietiniame gyvenime, kovojant dėl savo tautos ir laisvės. Kur kas lengviau yra pasakyti „ai, nekiškit čia tos politikos, ten purvini dalykai“. Tie žmonės trispalves prisisega tik per olimpines žaidynes ir tai tik tada, kai krepšininkai patenka bent jau į pusfinalį. O toliau kova prasideda „Biedrionkoje“ dėl akcijinės prekės arba kokiame nors „Eurovizijos“ konkurse. Tie, kurie šiandien sako, kad gyvename ne tokioje Lietuvoje, kokioje turėtume, sausio įvykių metu ir liko arba būtų likę prie televizoriaus ekranų su sukryžiuotais pirštais.
Laisvė ir demokratija yra atsakomybė, tai yra siekiamybė, kuria reikia mokėti naudotis. Toli gražu ne visi to išmokome. Šiandien kaip niekad daug yra kovotojų už įvairius draudimus, griežtinimus ir bausmes, stiprėja populizmas, o tai yra neišvengiama demokratijos dalis, kuri ir parodo, kiek daug žmonių vadovaujasi ne kritiniu mąstymu ar išvadomis, o tiesiog emocijomis.
Nors ir turime nepriklausomą Lietuvą, bet kova už laisvę ir demokratijos vertybes yra vis dar labai aktyvi ir reikšminga. Neabejoju tuo, kad sugebėsime laisvę iškovoti ir šiandien. Su Laisvės gynėjų diena!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!