Persikelkime į praėjusią vasarą. Pirmąją birželio savaitę netikėtai gavau atostogų, todėl nieko nelaukęs susipakavau daiktus ir išlėkiau į pajūrį. Susiradau nedidelį ir nebrangų kambariuką, kuris buvo įrengtas palėpėje. Svarbiausia buvo tai, kad tiek jūra, tiek J. Basanavičiaus gatvė buvo netoli.
Planas buvo paprastas: dienas leisti prie jūros, o vakarais džiaugtis naktiniu Palangos gyvenimu. Jau patį pirmą vakarą susipažinau su linksma trijule. Tomas ir Gintarė buvo ką tik susižadėję, kartu buvo jų draugė Rasa. Visi trys – emigrantai, gyvenantys Londone. Visi trys, kaip ir aš, čia atvyko savaitei.
Kalbėjome, juokavome, šventėme – taip, tas auksinis laikas tiesiog skrieja, kai esi jaunas ir esi Palangoje. Vakarui įsibėgėjus vis daugiau laiko bendravau tik su Rasa. Kai atėjo laikas skirstytis, apsikeitėme telefono numeriais ir patraukėme savais keliais.
Kitą rytą laukė sunkios pagirios. Tačiau nuotaiką netikėtai praskaidrino žinutė mobiliajame telefone: „Labas rytas, šaunuoli!“.
Dar kelios žinutės ir jau po geros valandos kartu su Rasa valgėme picas lauko kavinėje. Aukšta graži tamsiaplaukė. Jos akys, jos šypsena, jos žvilgsnis. Tas žvilgsnis turėjo kažką nepaprasto. Kai ji į mane žiūrėdavo, jaučiausi svarbus, jaučiau, kad ji manimi tikėjo. Jai buvo 27-eri, dvejais metais už mane vyresnė, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės, bendrauti sekėsi puikiai. Baigusi kolegiją ji buvo trumpam susiradusi darbą Lietuvoje, tačiau atsiradus galimybei išvykti į Londoną, ji ja pasinaudojo. Pradėjusi nuo paprastos kambarinės, dabar ji dirbo viešbučio administracijoje. Gaunamas atlyginimas jai leido gyventi laisvai, kaip pati sakė, to sau niekada negalėtų leisti dirbdama čia. Mūsų didysis skirtumas – vietos, kuriose susikūrėme savo gyvenimus.
Kitos dienos buvo tarsi pasaka. Pusryčiai kartu, tingios valandos prie jūros, vakariniai pasivaikščiojimai po gražiausias Palangos vietas. Naktį, praleistą linksminantis su Tomu ir Gintare kokioje nors kavinėje, pakeisdavo naktis kopose. Tik aš, ji ir žvaigždėtas dangus. Pamenu, kaip gulėdavome ir žiūrėdavome į nesuskaičiuojamas žvaigždes. Kalbėdavomės apie viską – apie gyvenimą, apie Lietuvą. Nejučia pradėjau tikėtis, kad visa tai nesibaigs vien šia savaite. Kai paskutinį vakarą vaikščiojome prie jūros, bandžiau jai atsakyti į jos klausimą. Bandžiau piešti gyvenimą čia. Mano atsakymas jos neįtikino. Viena yra žodžiai, jausmai, vasaros romantika, ir visai kita – susikurtas gyvenimas, geras darbas, galimybės.
Tuo mūsų draugystė nesibaigė. Susirašinėjome. Deja, tai ilgai netruko. Susirašinėjimas ir gyvas bendravimas yra du skirtingi dalykai. Kartais pagalvoju, galbūt reikėjo persikraustyti. Palikti viską, užmerkti akis ir klausyti širdies. Iš vienos pusės, viskas buvo taip stipru, iš kitos – bendravome juk taip trumpai. Tačiau, juk dėl meilės kartais reikia ir aukotis. Dėl laimės galima ir surizikuoti. Dabar visa tai – tik prisiminimai ir pasvarstymai. O, nuostabioji londoniete, niekada tavęs nepamiršiu!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo istorija? Rašykite laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.