Esu Edinburgo universiteto studentė, studijuoju Socialinę antropologiją, metams išvažiavau į Fudano Universitetą Šanchajuje pasisemti neįkainojamos patirties, bendraujant su absoliučiai svetimų kultūrų žmonėmis.
Kadangi kinų spjaudymasis gatvėje, visiškas eismo taisyklių nesilaikymas ir burnos higienos nebuvimas jau buvo aptartas prieš tai publikuotuose straipsniuose, pamėginsiu nutapyti Šanchajaus paveikslą, labiau orientuotą į opias metropolio problemas, kurios man krito į akį.
Pirmas įspūdis
Net po vidurnakčio, pačioje nakties glūdumoje nusileidus Šanchajaus Pudongo oro uoste, karštis ir drėgmė akimirksniu išmušė mane iš vėžių ir aš iškart pasiruošiau pralaimėjimui. Pamaniau sau: ar būtent taip jaučiasi atsidūrę uragano akyje?
Viskas sustingę ir apgaulingai nurimę, tačiau visa ta ramybė, rodos, braškėjo per siūles, tuoj tuoj beišsiversianti viduriais į viršų. Atvykau paskutinėmis rugpjūčio dienomis, kuriomis, dėkui Dievui, buvo ir paskutiniosios karščio bangos, pavertusios Šanchajų į perpildytą prakaito vonią ir palikusios visa miestą žiopčioti. Dabar įsivaizduoti Šanchajų tokį sustingusį atrodo nepadoru, nes kuo daugiau jo pamačiau, kuo daugiau jame nuveikiau, tuo labiau nelogiškas ir chaotiškas jis man atrodo: kaip besiranganti gyvatė, bandanti surasti šiltą guolį pasaulio netvarkoje.
Kodėl Šanchajus?
Šanchajus vaidina pagrindinį vaidmenį Kinijos „atsivėrime pasauliui“, bet kodėl būtent šis miestas? Gali būti, kad tik dėl to, kad Shenzhenas ir Cantonas dėl savo geografinio artimumo Honkongui negalėjo pralenkti šio mažo pulso jėgos ir tarnauti kaip modernizacijos centrai (tai buvo aišku jau praeito amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje).
Visų antra, Tiananmeno protestų įkarštyje nemažas skaičius komunistų partijos atstovų su šaknimis Šanchajuje pakilo iki labai reikšmingų postų. Garsioje 1992-ųjų metų kalboje Deng Xiaoping pareiškė kad nuo šiol Jangdzės delta tarnaus kaip drakono galva Kinijos modernizacijoje ir atsivėrime pasauliui.
Keista, bet kai žvelgi į futuristinį Pudongo horizontą, nesijauti taip toli nuo namų. Juk net mūsiškis „Drogas“ priklauso Honkongo kompanijai A. S Watson ir parduotuvių su lygiai tokiu pačiu logotipu (Watson’s) ir dizainu gali rasti bene už kiekvieno kampo.
Miesto modernizacija
Vadinamasis miesto renesansas neabejotinai yra viena iš pagrindinių varomųjų jėgų, padedančių Šanchajui tapti globaliu ir moderiu miestu. Sunku patikėti, kad įžymiajam Pudongo horizontui tik 30 metų! Britų etnografas Josas Gamble savo darbe „Shanghai in Transition“ (liet. Šanchajus pereinamuoju laikotarpiu) teigia, kad atėjus vėlyvajam dešimtajam dešimtmečiui, miestas buvo apimtas labiausiai pašėlusios ir neįtikėtinai nutrūktgalviškos miesto atnaujinimo karštligės. 23 tūkst. projektų Šanchajuje laukė, kol juose nusileis 20 proc. viso pasaulio gervių (statybos įrenginių).
Miestas sukuria įspūdį lyg viskas yra čia pat, po ranka, ant tavo durų slenksčio, bet pažvelgus įdėmiau, darosi nepatogu sužinojus, kaip buvo elgiamasi su vietiniais, kurie gyveno numatytų dangoraižių ir blizgančių prekybos centrų statybos darbų erdvėse.
Panaudosiu Changshu-Wulumuqi sritį „French Concession“ viename geidžiamiausių, populiariausių ir prabangiausių Šanchajaus rajonų kaip pavyzdį. Visų pirma, rajono išvalymas buvo paskelbtas kaip neginčijamas faktas, miesto taryba atsisakė derėtis su gyventojai dėl kompensacijų.
Šeimai su 17 kv.m. žemės supirkėjai siūlė apie 3000 JAV dolerių – tiek, kiek kainuoja vienas kvadratinis metras 30 aukštų dangoraižyje kitoje gatvės pusėje. Alternatyvi gyvenamoji vieta buvo siūloma pačiuose miesto pakraščiuose, pastatuose be liftų. Daug gyventojų pakluso ir išsikraustė, tie, kurie liko, buvo bauginami ir atakuojami. Nepatogi realybė slūkso po veidrodinių blizgančių fasadu ir prabangiais butikais. Mano dėstytojas Fudano universitete Yu Hai Šanchajų apibūdino taip: „Tai yra rojus turtingiems ir pragaras vargšams“.
Lipti per galvas
Mano sutikti jauni žmonės yra protingi, ambicingi ir optimistiški. Jie be galo stengiasi dėl savo išsilavinimo, domisi galimybėmis studijuoti užsienyje ir mato savo ateitį kaip daug žadančią ir šviesią. Individualus pasirinkimas yra įmanomas šiandien, bet jauniems žmonėms reikia įveikti kryžiaus kelius.
Šanchajuje yra daugybė žmonių, norinčių lygiai to paties kaip ir tu, kurie lygiai taip pat stengiasi ir sunkiai dirba, ir jų vis daugėja. Šanchajaus pavadinimas kinams, ypač gyvenantiems kaimo apylinkėse giliau Kinijoje, spėjo tapti sinonimu turtams, kone pažadėtajai žemei, kur bet kas gali prasimušti.
Migruojantys tvindo miestą, gyvena jo plyšeliuose ir sukelia (kartu ir patiria) daug problemų. Jiems yra labai sunku pritapti ir būti priimtiems vietinių, o jeigu atvyksta visa šeima, vaikai negali mokytis mokyklose legaliai dėl labai griežtos surašymo sistemos, vadinamos Hukou. Šiuo metu Šanchajuje yra 162 registruotos migrantų mokyklos ir pamažu miesto giganto ir migrantų santykiai ima priminti grybo ir medžio, o nebe drugio ir ugnies.
Šanchajus žvelgia į ateitį plačiai atmerktomis akimis, bet svarbu paklausti, kokia kryptimi iš tikrųjų šis miestas keliauja? O gal žvilgsnis fokusuotas tik į mimezę globalumo, prestižo ir „teisingo“? Man atrodo, jog vakarietiško laimės modelio siekimas gali būti neskirtas Kinijai.
Kultūrinės ypatybės, pavyzdžiui, „guanxi“ (asmeninių santykių statybų sistema tarp verslo partnerių), trukdo tarptautiniam verslui. Nemanau, kad verta Šanchajų vadinti Rytų Paryžiumi. Šanchajus turi pakankamai daug vienetinių ypatybių ir nenugalimą kinišką charakterį ir gali būti, kad po keliolikos metų kurį nors miestą vadinsime Vakarų (Rytų, Šiaurės, Pietų – kaip jums norisi) Šanchajumi.
Norite pasidalinti savo kelionių įspūdžiais? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt