aA
Artėja 500-ųjų reformacijos metinių sukakties diena – spalio 31-oji. Šią dieną Martynas Liuteris, teologijos mokslų daktaras, Vitenbergo universiteto profesorius prie miesto Katedros vartų prikalė savo 95 tezes. Tezėse skelbė būtiną Romos katalikų Bažnyčios kanonų kaitą: Šventasis raštas vienintelis tikėjimo šaltinis, kiekvieno tikinčiojo laisvai skaitomas ir aiškinamas, vieninteliai sakramentai – krikštas ir eucharistija, nereikalingas šventųjų kultas, celibatas.
VU bibliotekoje eksponuojamas M. Mažvydo „Katekizmo“ originalas
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

„Mes laikomės nuomonės, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, bet ne darbais...“/ už pinigus ar dovanas Bažnyčiai turtingųjų perkamomis indulgencijomis /. „Atgailos kanonai turi būti paskirti tik gyviesiems, o mirusiems nieko pagal juos neturi būti paskirta“. Europoje šis protestantų sąjūdis greitai išplito. Vokietijos kunigaikštystės ir Prūsija tapo protestantiškomis, tuo pakeisdamos Romos katalikų Bažnyčios dominavimą. Protestantizmas plito Europoje įvairiai. Po Liuterio ekskomunikos, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Italijoje ir LDK paplito Jono Kalvino (1509-1564) ir Ulricho Cvinglio (1483-1546) mokymai. Anglijoje Karalius Henrikas VIII įkūrė savo anglikonų Bažnyčią ir 1536 metais parlamentas karalių (o ne popiežių) patvirtino aukščiausiu jos vadovu.

Lietuvos viduryje ir šiaurės rytuose spietėsi kalvinizmo pasekėjai. Keičiantis valdovams ir stiprėjant katalikų Bažnyčios kontrreformacijai, kalvinizmas po truputį blėso ir vėl įsigalėjo katalikybė. Tuo tarpu Prūsijos ir Mažosios Lietuvos kontrreformacija nepasiekė. Hercogo Albrechto proteguojamas evangelikų – liuteronų tikėjimas įgavo plačias oficialios valstybinės konfesijos teises. Reikėjo išsilavinusių žmonių, ne tik vykdyti pamaldas Bažnyčioje gyventojams suprantama kalba, bet tų, kurie galėtų juos mokyti ir šviesti. Hercogystėje jis būrė išmokslinusius humanistus reformatus – lietuvius, vokiečius, lenkus, kuršius. Buvo dosnus mecenatas mokslo siekiantiems vyrams.

Vienas tokių buvo Stanislovas Rapolionis. Eišiškių pavieto bajoras Jurgis Svetkus Rapolionis – Stanislovo tėvas yra minimas 1528 metų Lietuvos kariuomenės sąrašuose ir kurio bajorystę pripažino karalius Žygimantas Senasis. Sūnus Stanislovas gimė 1485 metais. Buvo paliegęs ir netvirtas vaikas. Turėjo du brolius – Joną ir Paulių. Tėvas negalią turintį sūnų Stanislovą leido į mokslus. Lenkai aiškina, kad galimai Rapolionis buvo vienuolis pranciškonas, reformacijos idėjų paviliotas atsisakęs (1525) vienuolystės įžadų. Pradėjo teologijos studijas (1528-1533) Krokuvos universitete ir gavo aukščiausios pakopos bakalauro (baccalaureus formatus) laipsnį. Po studijų grįžo į Vilnių. Manoma, kad pradėjo darbuotis A. Kulviečio įkurtoje kolegijoje, kartu su 25 metais jaunesniais: kraštiečiu Jurgiu Zablockiu, ir Martynu Mažvydu, tolimu A. Kulviečio giminaičiu.

Kolegija buvo įkurta 1539 metais, karalienės Bonos leidimu ir parodyto palankumo A. Kulviečiui dėka. Mokyklos įkūrimui prieštaravo katalikų Bažnyčia, kadangi joje susibūrę mokytojai buvo baigę mokslus neleistinuose „eretikų protestantiškuose“ universitetuose. Mokykloje mokėsi apie 60 jaunuolių – bajorų ir turtingųjų miestelėnų vaikai. Dėstomi buvo gamtos mokslai, antikinės kalbos ir kiti įprasti dalykai. Be viso to, buvo skelbiamos ir reformacijos idėjos. Karalienei Bonai – A. Kulviečio gynėjai, iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Tuoj pat uždarė įsteigtą mokyklą ir ruošėsi teisti „eretikus“. S. Rapolionis, A. Kulvietis ir J. Zablockis nelaukė teismo ir pabėgo į Prūsiją, į Karaliaučių. Nespėjo tik M. Mažvydas – buvo suimtas ir įkalintas.

Abraomas Kulvietis (Abraham Culvensis, 1510-1563), bajoras iš Kulvos dvaro netoli Jonavos. Mokėsi Krokuvoje, Liuveno universitete (lotynų, graikų ir hebrajų kalbos). Hercogo Albrechto prikalbintas studijas tęsė Vitenberge pas F. Melanchtoną ir M.Liuterį. Po to Sjenos (Italijoje) universitete gavo teisės daktaro laipsnį. Po mokslų universitetuose atvyko į Vilnių. Buvo žinomas, kaip labiausiai išsimokslinęs žmogus – kolegijos vadovas. Kartu su bendraminčiais, bėgdamas nuo persekiotojų iš Lietuvos į Karaliaučių, atsivežė savo – tais laikais gausią 80 knygų biblioteką. Įdomu tai, kad joje daugumą sudarė Homero, Heziodo, Ezopo, Sofoklio, Euripido, Vergilijaus, Plutarcho, Platono, Aristotelio, Ptolomėjaus veikalai, 4 knygos Cicerono „Civilinės teisės“. Ir tik 8 jo mokytojo F. Melanchtono protestantiškos knygos, o M. Liuterio - nei vienos. Atvykę lietuviai iškart sulaukė hercogo Albrechto dėmesio.

A. Kulvietis, kaip labiausiai išsimokslinęs ir turintis pedagoginę praktiką iš karto buvo paskirtas praktikuliaro ( 1544 metais virtusiu Albertinos universitetu ) vadovu. Universitete tapo graikų kalbos profesoriumi, dėstė hebrajų kalba ir nagrinėjo psalmes.

Jurgis Zablockis ( Georgius Luce de Zablocz, 1510-1563), bajoras iš Užubališkių netoli Eišiškių. Studijavo Krokuvos ir Vitenbergo universitetuose. Laisvųjų menų magistras. Atvykęs į Karaliaučių dirbo dvaruose mokytoju. Vėliau persikėlė į Tiubingeną. Mokė ir auklėjo Tiubingeno universitete Merkelį Giedraitį – Žemaičių vyskupą – lietuviškos katalikiškos raštijos organizatorių. Užsiėmė vertimais ir protestantiškų raštų sąsajų su katalikiškais nagrinėjimu.

Apie Rapolionio teologijos mokslus ir gabumus filologijoje tikriausiai hercogas sužinojo iš Žemaičių seniūno Jono Biliūno -Bilevičiaus. Kodėl didžiausio hercogo palankumo nei kiti atvykusieji sulaukė S. Rapolionis – sunku atsakyti. Evangelikų-liuteronų tikėjimo tezių, remiantis Šventuoju raštu, teologijos moksle įtvirtinimas ir sielovada buvo be galo svarbūs hercogui. Gal dėl to, kad A. Kulvietis, J.Zablockis, o vėliau ir M. Mažvydas neturėjo teologijos mokslo pagrindų? O gal jautė pareigą remti gyvenimo nuskriaustą, bet su didelėmis žiniomis ir įžvalgiu protu žmogų?

1542 kovo 22 d. S. Rapolionis (Stanislaus Lituanus) buvo įmatrikuliuotas Vitenbergo universitete. Hercogas Albrechtas finansavo S. Rapolionio mokslus ir gyvenimą Vitenberge. Po studijų – 28 tezių gynimo, 1544 gegužės 23 d. Martynas Liuteris jam suteikė teologijos mokslų daktaro laipsnį. Pakviestas savo mecenato, tais pačiais metais atvyko į Karaliaučių. 1544 m. rugpjūčio 17 d. atidarytame Karaliaučiaus universitete hercogas Albrechtas Teologijos katedrai vadovauti paskyrė Stanislovą Rapolionį – pirmajam Albertinos profesoriui. Profesorių imatrikuliacijos knygoje tą pačią dieną buvo padarytas įrašas: daktaras Stanislovas Rapolionis, teologijos profesorius. „Ragą šakotą ir sparną herbe nuo seno nešioju, Aš Rapolionis, kilme tikras bajoras esu. Dievo skelbti žodžius man Liuteris liepė garsusis, Daktaro vardą jisai suteikė man neseniai.“ Šalia įrašo dešinėje buvo įpieštas Rapolionio herbas.

Netrukus hercogas pavedė S. Rapolioniui ir A. Kulviečiui paruošti Senąjį ir Naująjį testamentus bei katekizmą lietuvių kalba. Labai greitai S. Rapolionis tapo paties Albrechto sielovados mokytoju ir patarėju. Universitete rengė disputus, paskaitose aiškino Bibliją, kurių klausytoju paprastai būdavo ir pats hercogas. Savo tobulu kalbos menu, pelnė pagarbą ne tik hercogo pilyje ar universiteto klausytojų bet ir visų Karaliaučiaus miestiečių tarpe. 1544 metų lapkritį S. Rapolionis vedė hercogo gydytojo Bazilijaus Asto dukrą Kotryną, su kurios broliais studijavo Vitenberge. Apie Albrechto palankumą ir pagarbą S. Rapolioniui liudija tas faktas, kad hercogas iš valstybės iždo apmokėjo kelių dienų, kupinų įvairių ceremonijų labai dideles vestuvių išlaidas.

Kadangi evangelikų-liuteronų bažnytinėse apeigose svarbi vieta skiriama giesmėms, todėl reikėjo turėti lietuvių kalba surašytus ne tik Šventąjį raštą, katekizmą, bet ir giesmes. Jas vertė S. Rapolionis, A. Kulvietis ir J. Zablockis. Žymai didesnio ir ilgesnio darbo reikalavo Biblijos vertimas, „bet 1545 m. per vieną mėnesį mirus abiems numatytiems redaktoriams, darbą teko dar porai metų atidėti“ ( Biržiška V., Senųjų lietuviškų knygų istorija, Chicago, 1953-1957). Vertimo rankraščiai neišliko.

S. Rapolionis pabaigė ir H. Veinreicho spaustuvėje atspausdino tezių rinkinį „Dėl bažnyčios ir jos požymių“ (De ecclesia et eius notis) būsimam 1545 m. gegužės 8 d. disputui universitete. Leidinį dedikavo hercogui Albrechtui – „Maloningiausiam Princui savo Viešpačiui, aukoja nuolankus tarnas Stanislovas“. Po disputo prabėgus penkioms dienoms – susirgo ir mirė. Būdamas užmiesčio rezidencijoje ir sužinojęs apie S. Rapolionio mirtį hercogas Albrechtas reikšdamas pagarbą velioniui, įsakė jį palaidoti Karaliaučiaus katedroje šalia būsimo savo kapo. Laidotuvės buvo labai iškilmingos, dalyvavo pats hercogas, universitetas ir labai daug miestiečių. S. Rapolionio mokinys Bernardas Holtorpijus (Holtorpius Hagensis) tais pačiais mirties metais parašė ir išspausdino elegiją apgailinčią nepaprastai garsaus vyro, daktaro, Karaliaučiaus akademijos teologijos profesoriaus Stanislovo Rapolionio mirtį. Elegijoje pabaigoje aprašė hercogo pastatytą nuostabų, dailų paminklą, kokio dar nebuvo regėjęs ir marmurinėje antkapio plytoje įrašytus žodžius: „Čia lietuvių tautos pažiba Stanislovas guli, Vyras labai įžymus, vertas didžiausios garbės...“

Po S. Rapolionio mirties Albrechtas 1546 metais į Karaliaučių iš Lietuvos pakvietė „jau mokytą“ Martyną Mažvydą studijuoti Albertinos universitete. Būsimas studentas buvo neturtingas, už imatrikuliaciją sumokėjo patį mažiausią mokestį – vieną grašį. Albrechtas jo mokslams skyrė stipendiją ir lėšas gyvenimui Karaliaučiuje. Martynas Mažvydas ( Martinus Albertides Mosvydius,1510?-1563) universitetą baigė 1548 metais ir įgijo bakalauro laipsnį. Tai buvo pirmoji universiteto promociją (laipsnio suteikimas). Mokslus baigė stebėtinai greitai – per tris semestrus, kai kiti jo amžininkai studijavo žymiai ilgiau. Tai patvirtina, kad M. Mažvydas jau turėjo išsilavinimą, anot hercogo buvo „mokytas“. Mokėjo lotynų, lenkų, tikėtina, kad ir vokiečių kalbas.

Studijuodamas universitete ir ruošdamas pirmąją lietuvišką knygą – katekizmą, jau turėjo ne mažą pluoštą padarytų lietuvių kalba darbų – S. Rapolionio, A. Kulviečio ir J. Zablockio rankraščius. Tenka apgailestauti, kad šie šviesuoliai to negalėjo padaryti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Hercogo Albrechto parama ir pinigai padėjo čia, Prūsijoje, 1547 metais sausio 8 dieną gimti pirmajai lietuviškai knygai. Apie šio įvykio valstybinę svarbą byloja tai, kad knygos įvadą parašė pats Albertinos universiteto rektorius profesorius F. Stafilas. Knygą sudarė prakalbos, lietuviškas elementorius, pats katekizmas ir 11-kos giesmių giesmynėlis. Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymas lietuvių tautos kultūrai svarbus ne tik kaip lietuviškos raštijos, bet ir lietuvių literatūrinės kalbos, poezijos, gramatikos, net ir muzikos paminklas.

M.Mažvydas - buvo autoritetingas rašytojas, gebąs rašyti sava literatūrine kalba, net eilėmis. Per 17 metų gyvenimo Mažojoje Lietuvoje paruošė 6 lietuviškas knygeles: katekizmą – 1547 m.; „Giesmė Šv. Ambroziejaus bei Šv. Augustina, kurią vadino Te Deum laudamus, „Forma chrikštima“. Likusias dvi sudarytas knygeles – „Giesmės krikščioniškos“ I-mą dalį 1566 m. ir II-rą dalį 1570 m. po M. Mažvydo mirties 1563 m. Ragainėje, išleido jo darbų tęsėjas Baltramiejus Vilentas. Trečiąją knygelę „Parafrazis“ išleido Jonas Bretkūnas 1589 metais.

Pirmasis ranka parašytas lietuviškas tekstas buvo aptiktas Vilniaus universiteto bibliotekoje 1503 metais išleistos knygos „Traktatas kunigams“ (Tractatus sacerdotalis) paskutiniame puslapyje. Išnagrinėjus tektą, nustatyta, kad tai poteriai ir parašyti apie 1525 metus. Kas tai parašė – nežinia. Tuo tarpu S. Rapolionio verstos ir surašytos lietuviškai 3 giesmės – „Bernelis gimė mums“, „Kristau, diena esi ir šviesybė“ ir „Dievo tėvo išmintis“. Po jo mirties prabėgus dvejiems metams, buvo išspausdintos. Dvi pirmąsias M. Mažvydas įdėjo į katekizmą, o paskutinę – į giesmyną. A. Kulviečiui neabejotinai priklauso giesmyne išspausdinta jo versta giesmė – „Pagarbints būki ir pačestavotas“. Katekizme yra ir J. Zablockio surašyta lietuviška giesmė – „Litanija naujai suguldyta“.

Reformacija keitė blogus papročius, stengėsi apvalyti nuo jų Bažnyčią. Dvasininkų darbas turi būti grįstas tik pasišventimu, visiškai atmetant turto poreikį. Mokslas buvo suprantamas kaip religijos tezių aiškinimas, o be religijos , moralė negalima. Bažnyčia tapo valstybės pagalbininkė, jos ideologinė ir moralinė atrama. Plintanti reformacija mokė žmones skaityti ir rašyti jų šnekamąją kalba. Pirmoji lietuviška knyga, be abejo, yra liuteroniškos reformacijos vaisius ir surašyta ta kalba, kokia šnekėjo Prūsijos lietuviai. Paskutinis Teutonų ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis, paskelbė save hercogu, o ordino žemes Prūsijos hercogyste – liuteroniška valstybe. Vedinas Liuterio mokymų, religinių ir kultūrinių tikslų, rėmė ir skatino iš tėvynės išguitus lietuvius šviesuolius pradėti rašyti lietuvininkų šnekamąją kalba ir leisti religinio tūrinio knygas. Tą jie ir darė. Pirmosios lietuviškos knygos LDK pasirodė gerokai vėliau – beveik po pusės amžiaus.

Taigi lietuviškos raštijos pradininkais yra S. Rapolionis, A. Kulvietis, J. Zablockis ir M. Mažvydas. Jų darbai – neatsiejama tautos kultūros istorijos dalis.

Šių lietuviškos raštijos pradininkų įamžinimas Lietuvoje yra didelis. Gausiausias – Martyno Mažvydo. Jo vardu yra Lietuvos miestuose pavadintos 13 gatvių. Vilniuje – Nacionalinė biblioteka, Klaipėdoje – skulptūrų parkas ir paminklas Lietuvininkų aikštėje, yra ir jam skirtų skulptūrų. Abraomo Kulviečio vardu pavadinta gimnazija ir gatvė Vilniuje, gatvės Šiauliuose, Telšiuose ir Jonavoje. Stanislovo Rapolionio vardą turi Eišiškių gimnazija, gatvė Vilniuje, yra jam skirtų meno kūrinių.

Žymiai skurdesnis jų įamžinimas Rusijos Kaliningrado srityje – ten, kur jie gyveno ir dirbo. I. Kanto universitete yra M. Mažvydo ir A. Kulviečio atminimo lentos, Ragainėje – M. Mažvydo , o S. Rapolionio – iš vis nėra.

2014 metais susibūrę architektai ir menininkai, remiami Lietuvos architektų sąjungos Gedimino Baravyko fondo, sumanė S. Rapolionio atminimą įamžinti Karaliaučiaus katedroje, ten, kur jis buvo iškilmingai palaidotas – šalia hercogo Albrechto kapo. Kadangi apie patį S. Rapolionį jokios ikonografinės medžiagos (atvaizdo ar kitko) nėra, išskyrus iki šių dienų išlikusius jo raštus, nuspręsta padaryti atminimo lentą – epitafiją su iškaltu lotynišku tekstu tokiu, kokį nurodė 1545 m. jo mokinys Holtorpijus savo elegijoje profesoriui. Lentą papuošti Rapolionio herbu aprašytu profesorių imatrikuliacijos knygoje 1544 m. ir esančiu Niesieckio herbariume. Idėjai pritarė Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir jos konsulatas Kaliningrad. Sumanymo įgyvendinimui kilo daug įvairių kliūčių – tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje, bet iniciatoriai tikisi jas įveikti.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Atviras laiškas: Lietuva be mokytojų – jauni žmonės be ateities (38)

Leisk aš tau papasakosiu, kodėl tu niekada taip nieko ir nepasieksi.

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis ,,Gondiga“ minės 30-ies metų kūrybinės veiklos sukaktį

Plungės kultūros centro folkloro ansamblis „ Gondinga “ yra vienas iš žinomiausių ir...

Gautas raštas įskaudino ilgametį ugniagesį: ar taip norima pasityčioti? (35)

Į DELFI redakciją kreipėsi nusivylęs ugniagesys , kuris jau ilgus metus dirba tokį darbą. Jį...

Lietuvos beisbolo jaunimo rinktinė Floridoje iškovojo trečiąją vietą

Floridoje, lituanistinėje mokykloje „Saulėtas krantas” svečiavosi stipriausios pasaulyje...

Top naujienos

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės (81)

Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių...

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (58)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

Žaidėjus išteisinęs ir sirgaliams dėkojęs Jankauskas: tai jau kelia neviltį specialiai iš Ploješčio (20)

Tuščios tribūnos nesukliudė antrąkart rumunams įveikti Lietuvos, šįkart rungtynių scenarijus...

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (560)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Po žinių apie sniegą – patikslinta sinoptikų prognozė: nemalonumai užklups netikėtai (9)

Sekmadienio dieną Lietuvos padangė bus debesuota. Nedideli pragiedruliais pasirodys kai kuriose...

Rumunai suvarpė Lietuvos vartus ir išmetė rinktinę į žemiausią divizioną (327)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vykusiose...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (69)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (154)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...

Kremliaus kėslai verčia sunerimti: visai šalia Lietuvos – pavojingi signalai (152)

Latvija švenčia šimtmetį . Tačiau Latvijos parlamentarai nespėjo įteikti dovanos šaliai –...