Kadangi skaičiau šio filmo trumpą aprašymą, tai žinau, jog filmo veiksmas ir suksis apie tą vyrą, kuris yra (ar buvo?) gana garsus Estijos aktorius.
Visas filmas sudėliotas iš alkoholikui (koks baisus man šis žodis, tarsi pasmerkimas, gal geriau vartoti žodį girtuoklystė. Tačiau kartais atrodo, kad šis apibūdinimas per švelnus) būdingų pakilimo ir nusmukimo periodų, kuriais režisierius nuosekliai veda žiūrovą iki istorijos atomazgos (kuri, sprendžiant iš filmo pavadinimo, turėtų baigtis gerai). Tačiau pradžioje taip toli gražu neatrodo, o ir pasiekus filmui kulminaciją, aš mintyse vargšą aktorių jau laidojau.
Tiesa, prieš pradedant pasakojimą, žiūrovas trumpai supažindinamas su Arvi Kukumagi (sutrumpintai „kuku“) aktoriniais sugebėjimais ir pasiekimais. Parodomi keli jo vaidmenys iš sovietmečio laikotarpio filmų. Dvelkia sovietmečio vaidybos stiliumi, labai išraiškingu, nuoširdžiu ir gal kiek vaikiškai naiviu. Jautresnis žiūrovas gal įžvelgtų Kuku užmaskuotą nepasitikėjimą.
Toliau – pavasaris, ką tik „išsiritęs“, saulėtas saulėtas, žemė dar šlapia nuo ištirpusio sniego, medžiai pliki, o prie senos „bakūžės“ Kuku šlitinėja. Iš šlitinėja taip, kad neprilaikomas nebepaeitų. O štai ligoninė ar kažkoks stacionaras. Sėdi Kuku, rūko, toks visas paliegęs, ir jau matyta moteris, kuri sako, kad jei dar taip pasikartos, tai jinai jį paliks. Situacija niekuo neypatinga, na, tiesiog buvo eilinis užgėrimas.
Po šios reabilitacijos - Kuku vyksta į savo gimtąjį kaimą. Režisierius nori parodyti ir kitą, kaip turėtumėm suprasti, gerąją jo savybę – rūpinimąsi vaikystės draugu. Draugas, ko gero, jo vienmetis, judantis neįgaliojo vežimėliu, be to galvos ir rankų judesiai paralyžiuoti, tačiau proto, atrodo, aiškaus. Kuku globoja savo draugą, nesibjauri nešvaros, netvarkos ir skurdo jo name. Jam vienam rūpi, kad draugas galėtų pabuvoti kaimo bendruomenės šventėje, kaip visateisis jos narys. Tad jis stengiasi įtraukti į savo sumanymą ir kitus kaimo vyrus, planuoja jo išruošimą ir gabenimą.
Nors nežinia, kodėl jis tai daro ar dėl noro veikti kažką gero, kad netrauktų gerti, kad gyvenimas neatrodytų beprasmiškas, ar dėl tikrų altruistinių paskatų? Kuku dabar susitvarkęs, nors vis tiek kiek apšepęs (matyt, toks jo stilius), ir kvietimų išgerti atsisako. Šaunuolis.
Toliau lankymasis svečiuose su drauge, kur aptarinėjamas ir Kuku polinkis į girtuoklystę, draugai bando diskutuoti su juo pačiu, išsiaiškinti jos priežastis, galbūt rasti sprendimą. Visi stengiasi jam padėti susigaudyti savyje ir gyvenime, tačiau Kuku nesileidžia į gilius aptarinėjimus ir savo vidaus narstymus – jis arogantiškas, vaidina savimi pasitikintį, kietą vyruką, kuriam nereikia jokių „sapalionių“.
Tačiau po visokių tokių pasibuvimų, kuriuose alkoholio buteliai blizgėdavo ant stalo, Kuku po truputį vėl įgaudavo sistemingai geriančio žmogaus vaizdą. Režisierius sąmoningai neparodo, kad Kuku svečiuose išgerdavo. Žiūrovui paliekama tik proceso stebėjimo galimybė be aiškios nuorodos. Tačiau naktiniame klube užsibaigė eilinis užgėrimo etapas. Gaila buvo žiūrėti į Kuku visiškai apkvaitusį, paliktą vienuj vieną, negrabiai siekiantį taurės triukšmingame naktiniame klube. O ir kas gali su juo bendraut? Nebent lygiai toks pats...
Taigi ir vėl – išblaivinimas. Draugės sąskaita paklojami pinigai. Įdomu, pats jis jų neturi? Jį išlaiko moteris? Ji vis šalia jo, kalba, kad jiems gera drauge, kai Kuku negeria. Vadinasi jinai jį myli. Myli už tą jo gerąją dalelę, kuri ją papildo. Ir Kuku sako, kad ir jis ją labai myli. Hm, tačiau dėl mylimo žmogaus mažai kas gerti meta. Kuku egocentriškas, jam svarbiausi tik jo išgyvenimai, jo vienintelis „aš“. Filme nepabrėžiamas aktoriaus atkaklus pasiryžimas mesti gerti. Kad ir dėl mylimos moters.
Ir vėl moteris. Vėl ji lydi vyrą per jo gyvenimą ir traukią jį iš visiško degradavimo. „Ar jis išgyvens, dabar priklauso tik nuo tavęs, brangioji“, - išlydėdama Kuku su jo drauge, pasakė judviejų bičiulė - „Kiek tu įdėsi pastangų, taip su juo ir bus“...
Trumpas blaivybės periodas. Aktoriui pradedami siūlyti vaidmenys. Dėl vieno lyg ir susitarta. Tada epizodas, kai jis gauna draugės „pliauską“ per veidą, kad, jai išvedus į lauką šunį, Kuku pavogė iš jos piniginės visus pinigus ir prisipirko alkoholio. Tai visiškai priklausomo nuo alkoholio žmogaus „būtinas“ bruožas. Šitaip režisierius bando perteikti nuojautą: kad, nepaisant visų pastangų, vis tiek viskas krypsta bloga linkme.
Toliau ties šiuo epizodu neapsistojama, o rodomas rezultatas – Kuku visiškai prasigėręs, ištinusiu, deja, jau „kiaulės“ veidu, visiškai nebeatpažįstamas. Per kiek laiko jis tapo „bomžu“, lieka tik spėlioti. Baisu. Ir čia dar ne viskas. Atvykęs paimti aktoriaus į sutartą filmavimą, asistentas aptinką Kuku bandantį prisidegti cigaretę kažkokiuose apleistuose griuvėsiuose, sumuštu, išpurtusiu, kruvinu veidu. Trumpai šnektelėjus apie pažadą filmuotis, Kuku nuvirsta aukštelnikas. Viskas. Dugnas pasiektas.
Atrodė, kad toliau bus tik laidotuvės, vilties pabaiga. Tačiau, o stebukle, matome Kuku visą švytintį, atsigavusį, papilnėjusį, tarsi nieko nė nebuvę. Žado netekti galima! Taip neįtikėtina. Toliau kažkieno balsas kalba apie kažkokią operaciją, po kurios Kuku nebeėmė taurelės, gavo vaidmenį filme ir pradėjo prasmingą, laimingą gyvenimą. Režisierius puikiai perteikė tą šuolį nuo visiško viena koja grabe „bomžo“ iki sveiko, įmitusio, atjaunėjusio vyriškio.
Gal režisierius norėjo patvirtinti gyvenimiškos išminties posakį, kad „Prieš pakylant, turi būti pasiektas dugnas“? Ar kažkaip panašiai...
Kai papasakojau apie ši filmą savo draugėms, jos nepatikėjo: „Kaip jisai galėjo tokiu „pavidalu“ save rodyti? Gal jis vaidino?“. Tai kad ne, sakau, filmas juk dokumentinis.