Aš visada palaikau rinktinę ir net kai lieka paskutinis šansas, aš visada tikiuosi, kad laimėsim. Taip, ir dabar tikiuosi, kad šis pralaimėjimas išeis į naudą. Kad bus kaip Sidnėjuje su italais. Kad viskas į naudą. Kad nebus kaip Lenkijoje su „Ramūnu & Rimu + Mažučiu“.

Patiko vakar Mantas Kalnietis, kažkaip vienintelis sugebėjo prasiveržt ir kažką įmest. Bet gal toks ir buvo serbų tikslas, geriau pagrindinis mūsų įžaidėjas veržiasi, meta, bet nedaro žaidimo. Gal. Broliai patiko. Kai išėjo pirmą kartą, atrodė, žaidimas susitvarkė.

Nepatiko tas skubėjimas. Nebuvo šalto proto. Kai iki kėlinio pabaigos lieka penkios sekundės, vietoj to, kad bėgtų per aikštę, Jonas Mačiulis leidžia per visą aikštę per trumpą pasą. Penkios sekundės net ir lietuviams yra pakankamas laikas persivaryt kamuolį ir surengt ataką. Renaldas Seibutis vieno kėlinuko pabaigoje ir likus sekundei dar bėgo nuo krepšio, galvodamas kažką organizuoti. Donatas Motiejūnas išėjęs padarė labai staigų klaidinantį judesį ir dar staigiau išmetė kamuolį. Taip, lyg žaistų prieš superkyborgus. Paskubėjo ir tai buvo vienintelis jo epizodas aikštelėje.

Trūko ramybės. Rungtynių metu kelis momentus vyko kažkoks chaosas – vieni pameta kamuolį, bėga, tada patys pameta, kiti vėl bėga. Draugas, nelabai žiūrintis krepšinį, net paklausė, ar čia jau tas aukščiausias lygis vadinasi? Keli epizodai tikrai priminė kiemo lygį. Kaip kažkas pasakė NBA, vyrai vakar buvo „nuliniai“. Apskritai Jonas Valančiūnas, D. Motiejūnas ir Mindaugas Kuzminskas kol kas yra tie žaidėjai, kurie gali tik padėti rinktinei. Per daug naiviai ir per daug iš jų tikimės.

M. Kuzminskas prametė tris baudas ne dėl to, kad „klišas“. Dėl to, kad debiutas, „parkė“. Kol kas negali tempti žaidimo. Tai bus ateityje. Kol kas jie gali tik prisidėti prie gero rinktinės žaidimo ir sužaisti vienas kitas stipresnes rungtynes. Nereikia tikėtis iš vaikinų labai daug. O ir jiems patiems nesinervinti, jei negauna daug žaisti, nes kol kas negali. Kad ir kaip D. Motiejūnas nervintųsi, eitų po rungtynių vienas į rūbinę ar sėdėtų vienas suolo gale, jis dar nėra tas nepakeičiamas žaidėjas. Jis yra labai pakeičiamas. Kol kas yra geresnių. Ir reikia duoti jiem žaisti.

J. Valančiūnas bando, nori tempt komandą. Bet Krstičiaus patirtis vakar padarė savo. Vieną kartą stipriai stumdėsi, o kitą jau krito lyg svertų 75 kg. Gudriai, paprastai, pagal taisykles. Vakar rašiau, kad nesuprantu to jaudulio, nesusikaupimo. Šiandien vis dar nesuprantu.

Ivkovičius: „Mano komanda jauna – turime devynis žaidėjus, debiutuojančius tokiame turnyre“. Va kas turėjo nervintis ir jaudintis. Komanda, kurios devyni žaidėjai pirmą kartą žaidžia tokio lygio čempionate. O pas mus kas debiutuoja? Vieninteliai D. Motiejūnas ir M. Kuzminskas. O kiti dešimt kaip ir jau žaidė. Tai kur bėdos?

Darjušas Lavrinovičius: „Darėme visiškai ne tą, ką planavome. Turėjome neleisti Krstičiui įsibėgėti, gauti kamuolių, bet išėję į aikštę darėme viską priešingai nei buvome susitarę“. Va to aš ir kartais nesuprantu. Kai susitaria žaidėjai su treneriu, kad darys vienaip, o išeina į aikštę ir daro visiškai kitaip. Ten ką, aikštėje išsijungia mąstymas, atmintis dingsta? Jei sakai, kad bėgsi vienaip, tai taip ir bėgi. Ar čia tokie visi kieti asai ir geriau žino, kaip daryti, nei treneris? Sunku suprasti. Reiktų pabūt trenerio vietoje. Turbūt „neišlaikytų“ nervai.

„Sportalas“ įdomiai pastebėjo: „Mane vis dėlto stebina, kaip Lietuvos rinktinės štabas, kuriame - buvęs Krstičiaus treneris ir dabartinis skautas iš to paties klubo, kaip ir Krstičius, taip nepasiruošė rungtynėms. Seibutis visą sezoną žaidė su Nedovičium vienoje komandoje, Darjušas su Krstičium. Tai ar Krstičius yra toks superstaras, kad neturi silpnų vietų? Nedovičiui įsisiautėti irgi Žalgiris neleisdavo. Bet Žalgirio trenerių štabas, skautas buvo kiti“. „Apsuko“ Ivkovičius visą trenerių štabą. Reikia tikėtis, kad tai buvo tik štabo vienkartinė klaida, o ne nuspėjamumas. Kažkaip noriu tikėti, kad šis pirmas pralaimėjimas gali būti tinkamas sukrėtimas. Laiko yra, varžovai ir nėra „super“ klasės, tad pats laikas po truputį gerinti žaidimą, žaisti kartu, išpildyti trenerio nurodymus.

Nemanau, kad šiandien bus lengvos rungtynės. Atsirado mums tas makedonų kompleksas. O ir po pralaimėtų rungtynių rinktinė dažniausiai greitai neatsigauna. Bet pergalė bus. Turėtų būt sunkios, klampios rungtynės. Vis tiek, kas šiandien pralaimi, realiai pretenduoja daugiausiai į trečią vietą. Puiki proga keršyti makedonams už „Eurobasket 2011“ ir pradėti jų kelionę namo. +9.

P.S.: po pralaimėjimo atmosfera internete pradeda kaisti. Kaip ir visada. Atsiranda straipsnių, nuomonių, komentarų, kad J. Kazlauskas jau nebėra tinkamas šiai rinktinei (atseit, jis mėgsta žaisti lėtai, o rinktinė geriausiai žaistų greitai), kad Linas Kleiza nėra tinkamas lyderis ir negali vesti komandos į priekį, kad D. Motiejūnas atsiskyręs nuo komandos ir kt. Bet tai tik gandai, reikia pergalės, gero žaidimo ir gandai bus pamiršti. Po vienų rungtynių daryti išvadas yra ankstoka. Nes pasikeitus situacijai tai gali labai kvailai atrodyti. Už Lietuvą, vyrai!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!