aA
„Mes girdėjome sprogimus, tačiau nė vienas neturėjome nė minties, kad tai tikri sprogimai – manėme, kad tai fejerverkai, nors ir buvo gana keista, nes nesimatė nei šviesų, nei dūmų. Tuo metu nė vieno šie garsai nestebino, niekas nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja sprogimų Paryžiaus stadione liudininkas.
© Euroblogas nuotr.

Po tragiškųjų įvykių Paryžiuje, kurių metu žuvo mažiausiai 130 ir buvo sužeisti apie 400 žmonių, praėjo beveik dvi savaitės. Tačiau Prancūzijos miestuose nesiilsi pareigūnai. Nerimsta gyventojai. Centrinėse aikštėse vis dar negęsta žvakės. Netyla viso pasaulio žiniasklaida.

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

Teroro išpuoliai įvarė žmonėms tiek baimės ir panikos, kad važiuodami metro žmonės vieni kitus įtariai nužiūrinėja, apsaugos darbuotojai ir policininkai tikrina gyventojų kuprines ir krepšius tiek stotyse, tiek prieš įeinant į kino salę, kiekvienas sprogimą ar šaudymą primenantis visiškai nekaltas garsas priverčia krūptelėti, kiekviena su sirenomis pralekianti greitosios ar policijos mašina priverčia dairytis, kas vyksta, ir susimąstyti – ar seniau tas sirenas buvo galima girdėti tiek pat dažnai, kaip šiandien?

Kadangi pati nuo rugpjūčio pabaigos esu Lione, viename didžiausių Prancūzijos miestų, dar niekada nejaučiau, kad terorizmo pavojus gali būti taip arti. Čia atšaukta didžiausia miesto šventė – Fête des Lumières, kasmet į miestą prikviečianti praktiškai tiek žmonių, kiek visoje Lietuvoje yra gyventojų. Rugsėjo pradžioje keistai atrodę automatus besinešiojantys ir didžiosiose stotyse beslampinėjantys kareiviai dabar yra visiškai normalus ir saugumo jausmą stiprinantis dalykas. Pirmadienį jie evakavo vieną pagrindinių Liono stočių Perrache.

Tai sukėlė šiek tiek nepatogumų ieškant kito maršruto nuvykti į sutartą pokalbio vietą, kur turėjau susitikti „Erasmus+“ mainų programos studentu iš Vokietijos Dominiku Weberiu. Jis tą kruvinąją lapkričio 13-tąją kartu su draugais stebėjo draugiškas Prancūzijos ir Vokietijos futbolo rungtynes Stade de France, kurių metu prie stadiono susisprogdino teroristai-savižudžiai.

Stade de France: pergalės džiaugsmas, nežinia ir panika

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

„Mes girdėjome sprogimus, tačiau nė vienas neturėjome nė minties, kad tai tikri sprogimai – manėme, kad tai fejerverkai, nors ir buvo gana keista, nes nesimatė nei šviesų, nei dūmų. Tuo metu nė vieno šie garsai nestebino, niekas nesuprato, kas iš tikrųjų vyksta“, – pasakojo Dominikas. Kadangi jam teko stebėti keletą futbolo rungtynių Lione, žinojo, jog fejerverkai jų metu – absoliučiai įprastas dalykas.

Prancūzijos rinktinė ir jos sirgaliai tą penktadienį pergalę šventė neilgai. „Norėjau nufilmuoti sirgalių šėlsmą rezultatui tapus 2:0, todėl išsitraukiau mobilųjį telefoną, kuriame radau pranešimą iš programėlės Spiegel, kad netoli Stade de France įvyko trys sprogimai. Tada dar nejaučiau jokio nerimo, nors jau tapo aišku, kad tie sprogimai, kuriuos girdėjome rungtynių metu, tikrai nebuvo fejerverkai.

Mano draugas, turėjęs internetą telefone, bandė atrasti daugiau informacijos apie tai, kas vyksta, bet jos dar praktiškai nebuvo.

Pasibaigus rungtynėms, ekranuose pasirodė užrašas, prašantis dėl netoliese įvykusių incidentų stadioną palikti ramiai ir tik tam tikrais nurodytais išėjimais“, – pasakoja Dominikas.

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

„Visi žiūrovai bandė elgtis ramiai, kol prie vieno iš išėjimų, per kurį bandė išeiti ir jis kartu su draugais, nepasigirdo automato šūviai. „Keista, kad žiniasklaidoje neradau jokios informacijos apie šaudymus tiesiai prieš stadioną. Tačiau mes su vienu iš draugų įsitikinę, kad tai matėme ir girdėjome. Būtent nuo šios akimirkos ir kilo panika – visi žmonės ėmė bėgti. Bėgti atgal į stadioną. Nuleidau žemyn galvą, nes buvau tikras, kad šaudoma tiesiai į mūsų pusę. Mano draugas prancūzas tada, didžiai nuostabai, vokiškai suriko, kad turime laikytis drauge. Taigi mes visi kartu bandėme atsitraukti kuo toliau nuo to išėjimo, nes manėme, kad kažkas gali įeiti per jį“, – tęsė Dominikas.

„Tuo momentu pirmą ir vienintelį kartą gyvenime pagalvojau, kad tikrai galiu mirti. Bet keisčiausia, kad man nerūpėjo pats faktas, kad mirsiu. Man labiau rūpėjo, kad žinutės, kurias siunčiau savo artimiesiems, gali būti neišsiųstos. Tada paskambinau savo mamai. Tai buvo pirmas kartas, kai pasakiau jai, kaip ją myliu. Ji nieko nežinojo apie tai, kas vyksta, bet aš paprašiau, kad ji pabandytų surasti kokios nors informacijos. Ji tiesiog suriko kažką panašaus į „O, Dieve!“, bet išliko gana rami. Žinoma, vos tik tapau visiškai saugus, jai dar kartą paskambinau“, – virpančiu balsu pasakojo jis.

Dominikas teigė stadione pasilikęs kiek įmanoma ilgiau – jo nuomone, tuo metu šis stadionas buvo bene saugiausia vieta visame Paryžiuje, kur buvo daugybė policininkų, bet galiausiai apsaugos darbuotojas asmeniškai priėjo prie jo ir jo draugų, prašydamas išeiti.

Už stadiono ribų

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

Išėjus iš stadiono jį nustebino keli dalykai. Pirmiausia, kokie nepaprastai ramūs atrodė žmonės, einantys metro link. Antra, kelius blokavo automobiliai, kurie, kaip suprato Dominikas, buvo pareigūnų, tuo metu neturėjusių būti tarnyboje. „Vienas juodaodis vilkėjo juodus „Adidas“ treningus ir rankose laikė automatą. Taip, jis buvo policininkas, akivaizdžiai leidęs įprastą vakarą namuose ir netikėtai iškviestas į tarnybą, tačiau jo apranga atrodė tikrai… labai įdomiai“, – įspūdžiais dalinosi jis.

„Mums labai pasisekė, kad vieno draugo asociacijos, kuriai dirba, biuras, yra už 15 minučių kelio pėsčiomis nuo stadiono. Mes ten ir nuėjome. Saint-Denis yra žinomas kaip vienas pavojingiausių rajonų Paryžiuje. Jei tu baltaodis – tu ypatingas. Dauguma gyventojų ten arabai arba juodaodžiai ir kai mes ten ėjome dieną, mums buvo baisu, kad mus gali apvogti. O dabar – visiškai atvirkščiai. Mes jautėmės gana saugiai. Tačiau sunku suvokti, kad vieta, kur policininkai nukovė vieną pagrindinių teroristų, buvo už 3 minučių kelio nuo tos vietos, kur miegojome“, – pasakojo Dominikas.

Grįžęs iš stadiono jis kartu su draugais pranešė artimiesiems, kad jie saugūs, ir nuolat sekė naujienas internete.

Iš Paryžiaus jie grįžo dieną anksčiau nei planavę, nusipirkę nebrangius autobuso bilietus. Išvykimo dieną, šeštadienį, jie dar šiek tiek pasižvalgė po miestą, kuris, anot Dominiko, buvo miręs: „Gatvėse nieko nebuvo. Place de la Bastille, kur įprastai būna daugybė žmonių, mašinų, buvo tuščia. Beveik viskas buvo uždaryta, tačiau buvo ir tokių vietų, kurios dirbo normaliai. Tiesą pasakius, net penktadienio vakarą, kai viskas vyko, buvo kavinių, kurios vis dar dirbo ir turėjo lankytojų. Neįsivaizduoju, kaip jie galėjo nežinoti, kas vyksta? Visur buvo pilna policijos. Buvo neįmanoma nežinoti. Nebent jie nesijautė nesaugūs. Bet aš tikrai neįsivaizduočiau savęs sėdinčio kavinėje žinant, kas darosi už lango“, – stebėjosi Dominikas.

Paryžius po kruvinojo penktadienio

Paklaustas, kaip jis jautėsi po visų įvykių, Dominikas neslėpė, kad pirmosiomis dienomis jam buvo sunku juokauti ar šypsotis. Dabar jis rečiau renkasi kelionę metro.

„Vieną kartą buvau beveik pasiruošęs išlipti iš metro anksčiau negu reikėjo, nes ten buvo vienas vyras, kuris stovėjo, nors dauguma sėdimų vietų buvo laisvos… Tai atrodė keistai. Mane buvo apėmusi tikra paranoja. Dabar, netgi lankantis kine, kai žiūrėjau Džeimsą Bondą, galvojau, kokį filmo momentą pasirinktų teroristas, jei norėtų susisprogdinti kino salėje. Kiek aš laukčiau, jei būčiau jo vietoje? Ir tik praėjus pusei filmo, pagalvojau: „Ok, turėčiau būti saugus“. Praėjusi savaitė buvo tikrai labai sunki…“

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

Mums besikalbant netoliese didžiausios Liono stoties Part-Dieu, du kartus pro šalį praėjo kareiviai su automatais.

„Dabar manau, kad dabar yra saugiausia negu bet kada anksčiau, nes gatvėse pilna policijos, kareivių“, – akimis palydėdamas juos pasakė Dominikas. – „Daug galvojau, ar eičiau į Fête des Lumières, jei šventė nebūtų atšaukta. Tikriausiai eičiau, bet būčiau išsigandęs. Nes tu negali kontroliuoti šios šventės. Eičiau ten, kad galėčiau sau įrodyti, kad nesu per daug išsigandęs. Bet tai tikrai nebūtų toks pats jausmas, koks buvo prieš dvi savaites, kai buvau laimingas, kad Fête des Lumières yra mano mieste. Žinau, kad teroristai nori, kad aš bijočiau, bet aš vis tiek bijau. Aš nieko negaliu pakeisti“, – savo mintimis dalinosi Dominikas.

Tačiau jis teigė nė karto nesvarstęs galimybės nutraukti „Erasmus+“ studijas, kad galėtų grįžti namo.

„Vienas draugas, kuris pastarąją savaitę buvo jau mažiausiai 5 kartus evakuotas iš metro Paryžiuje, pasakojo, kad nemažai „Erasmus+“ studentų ten pyksta ant savo universitetų, kad šie nesuteikia jiems galimybės grįžti namo. Žinoma, Paryžiaus situacija kitokia nei Liono. Manau, čia pavojingiausia būtų buvę per atšauktąją šviesų šventę. O Paryžiuje įtampa tvyro visada. Aš pats ją dar dabar jaučiu. Ir nors Prancūzijos policija tikrai stengiasi išvengti teroro atakų, visi šie įvykiai tik įrodė, kad nesvarbu, kiek mes turime apsaugos, niekada nebūsime visiškai saugūs“, – susimąstė jis.

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

Kita studentė, olandė Fenna Keijzer į Paryžių vyko praėjus porai dienų po įvykių, sekmadienį. Ji sakė ketinusi atšaukti savo kelionę, nežinodama, ko tikėtis nuvykus ten, be to, gavo laišką iš savo ambasados, kad geriau šiuo metu ten nevykti. Tačiau pirmadienį Olandijos ambasadoje jos laukė svarbus susitikimas, todėl įtampai šiek tiek atslūgus, ji nuvyko ten su savo drauge.

„Turiu pasakyti, kad atmosfera buvo tikrai siaubinga: mūsų rankinės buvo nuolat tikrinamos, žmonės vieni kitus įtariai nužvelginėjo metro, vieną kartą kažkoks žmogus pradėjo bėgti ir visi kiti, apimti panikos, ėmė bėgti iš paskos“, – pasakojo mergina.

„Pirmadienį kartu su paryžiečiais po Eifelio bokštu pagerbėme aukas tylos minute. Buvo taip liūdna… Paryžiuje liūdesys ir panika jaučiasi daug stipriau nei Lione. Tačiau nors ir dabar esu čia, Lione, viskas vis dar atrodo taip šviežia, nes socialiniai tinklai ir žiniasklaida nuolat apie tai kalba. Jaučiuosi mažiau saugi, ypač viešose vietose – metro ar kine – bet aš stengiuosi išlikti realiste ir tikėtis, kad tai nepasikartos. Aš niekada nesustabdyčiau savo studijų dėl šių įvykių, nes nenoriu pasiduoti teroristų įtakai, kurie tik ir nori, kad žmonės bijotų. Taip, pavojus yra išaugęs, tačiau stengiuosi gyventi normalų kasdienį gyvenimą, kaip ir visi kiti“, – baimės ir ryžto neslėpė Fenna.

Už 465 kilometrų nuo Paryžiaus

Lionas yra už gerų 4 valandų kelio nuo Paryžiaus. Tačiau ir čia jaučiama baimė ir įtampa. Ji buvo itin stipri praėjusią savaitę, ypač pirmosiomis dienomis po įvykių.

Visas tris dienas iš eilės vakarais užklysdavau į centrinę miesto aikštę Place de Bellecour, kur žmonės aukoms atminti degina žvakutes, guldo įvairius piešinius, laiškus, gėles, kur praėjusį pirmadienį lioniečiai būrėsi tylos minutei ir vieningai giedojo „Marselietę“. Aukų pagerbimas turėjo vykti iškart po visų įvykių, lapkričio 14 dieną, tačiau policijos prašymu buvo atšauktas.

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

Nepaisant to, žmonės tą vakarą rinkosi šioje aikštėje. Užklydau ten ir aš su drauge Malin Reichenberg, aplankiusia mane iš Švedijos. Tyliai stovėjome drauge su visais. Tai buvo vienybės momentas. Tačiau jį staiga sudrumstė kažkokie neaiškūs pikti šūksniai, apsistumdymai, daina, du pykštelėjimai, primenantys šūvius… Niekas nesuprato, kas vyksta, ir dalis žmonių pabėgo iš aikštės, kol aš, išsitraukusi savo fotoaparatą, bandžiau viską užfiksuoti. Parodžiau įrašą keliems draugams prancūzams, tačiau jie taip pat neturėjo tam jokio paaiškinimo. Visa laimė, kad ten niekas nenukentėjo.

Mano draugė Malin tada stipriai išsigando ir vėliau pasakojo, kad bėgdama tolyn nuo chaoso jos galvoje sukosi daugybė įvairių minčių. „Jie galėjo būti bet kur. Galbūt Lionas buvo jų kitas taikinys? Galbūt aš būčiau buvusi kita jų auka? Aiškus baimės paveikslas išryškėjo tiesiai prieš mano akis po neįsivaizduojamų įvykių Paryžiuje. Bet gyvenimas nuolatinėje baimėje nepadės. Vienintelis dalykas, ką galime padaryti – sustabdyti tai. Sustabdyti terorizmą“, – pasakojo Malin.

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.

Dar prieš tai mums vaikštinėjant po miestą, ji gavo žinutę iš savo telefono operatoriaus, kurioje buvo rašoma, kad kadangi šiuo metu ji yra Prancūzijoje, visi skambučiai ir mobilieji duomenys jai nieko nekainuos. „Jaučiausi pritrenkta. Stovėjau šalyje, ką tik nukentėjusioje nuo teroristų atakos“, – sakė ji.

Mes nuolat sekėme naujienas ir Prancūzijos valdžios sprendimus saugumui užtikrinti. Vienas iš tokių sprendimų buvo uždaryti šalies sienas. Tai sužinojusios, abi susižvalgėme, nes Malin grįžti į Švediją turėjo sekmadienį vakare. Kadangi skrido iš Liono oro uosto, su jokiomis problemomis nesusidūrė.

Tačiau faktas, kad šiandien Prancūzijos sienų kontrolė sustiprinta. Dominikas Weberis pasakojo praėjusį savaitgalį viešėjęs Ispanijoje. Ties siena su Prancūzija buvo vykdoma gana griežta, bet tuo pačiu kiek rasistiška sienų kontrolė – policininkai tikrino keleivių pasus. Jei tu atrodai gana „arabiškai“ – policija „išmėsinės“ kiekvieną tavo paso puslapį. Jei „vokiškai“ – paso net neatvers: „Jie paėmė mano pasą, pamatė, kad jis vokiškas ir net nepažiūrėjo į vidų“, – sakė Dominikas.
Tuo tarpu aš pati, grįždama iš savaitgalio Milane, autobuse sėdėjau šalia amerikiečio, kuris atrodė… kiek „arabiškai“. Vos tik į autobusą įlipo policija, pirmas žmogus, prie kurio priėjo vienas policininkas, buvo mano kaimynas. Jis paėmė jo amerikietišką pasą, vertė kiekvieną puslapį ir susiraukusiu veidu skaitė kiekvienos vizos įrašą, o į mano tapatybės kortelę tik užmetė akį. Policijai išlipus iš autobuso, amerikietis sušuko savo draugams: „Jūs matėt, kiek ilgai žiūrėjo į mano pasą?“.

Kaip sakė Dominikas, „šiandien nematomas europiečių saugumo skydas yra visiškai subyrėjęs į šipulius. Kada mes vėl jausimės kaip anksčiau, priklausys tik nuo to, kaip toliau seksis stabdyti teroristinius išpuolius.“

Prisiminė siaubingą vakarą Paryžiaus stadione: pirmą kartą mamai pasakiau, kaip ją myliu
© Euroblogas nuotr.
Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Vasčio istorija: kažkodėl visi stebisi jo vardu (1)

Nuo pat vaikystės svajodavau apie šunelį, tačiau svajonė neišsipildė... Gyvenau kaime, todėl...

Mokiniai trečiadienį surengė piketą Šiauliuose (13)

Trečiadienį Šiauliuose 12 val. skvere prie miesto savivaldybės įvyko Šiaulių mokyklų...

Vilnietis pasipiktino: ar dėl kelių minučių verta rizikuoti gyvybe? (36)

Vilnietis, važiuodamas sekmadienį Mindaugo g. Vilniuje , buvo šokiruotas, kai vienpusio eismo...

Z KARTA: Ar lietuviai vis dar skaito knygas? Kaip nemokamai apkeliauti ES? (4)

Šį pirmadienį laidoje „Z KARTA” kalbėsimės apie pirmąją, Lietuvoje įžiebtą Kalėdų...

Priglaustas šunelis buvo toks mažytis, kad vardą nebuvo sunku sugalvoti (6)

Larą pamatėme skelbimuose – moteris ieškojo rastam šuniukui namų, pati jau laikė kelis...

Top naujienos

Prekybos centrų plėtra nestoja: po paslapties skraiste planuojamos dešimtys naujų parduotuvių (239)

Milijoninės investicijos , dešimtys naujų prekybos vietų – tokie laukia 2019 metais prekybos...

Skvernelis įvardijo, kas jį verčia mąstyti apie galimą kandidatavimą į prezidentus (38)

Premjeras Saulius Skvernelis kol kas tiesiai neįvardija, ar kandidatuos į prezidentus, tačiau...

Noah Smith. Taip, bitkoinas buvo klasikinis burbulas. Ir jis sprogo (155)

Regis, kiekvieną finansinį burbulą lydi koks nors visiems žinomas anekdotas apie tai, kaip kažkas...

Kaip perskaityti bendrą kraujo tyrimą: kokias ligas rodo nuokrypiai nuo normos (12)

Bene kiekvienam yra tekę atlikti bendrą kraujo tyrimą. Gavus rezultatus dažnam tai pasirodo tik...

Keleivių nepasitenkinimas: praleidusiems išvykstamąjį skrydį, grįžtamasis skrydis anuliuojamas (1)

Naujausio tyrimo metu paaiškėjo, kad keleiviams, kurie dėl kokių nors priežasčių praleido...

Žinoma fotografė pasidalijo pozavimo paslaptimis: ką daryti, kad nuotraukoje atrodytumėte puikiai

„Kiekviena nuotrauka skleidžia žinutę“, – įsitikinusi profesionali fotografė Monika...

„Maximai“ skyrė 17 tūkst. eurų baudą už vartotojų klaidinimą (61)

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) skyrė 17 000 eurų baudą...

Telšių eglė kaip niekad jauki: šiemet ją saugo švytintys lokys (13)

Telšių centre papuošta eglė siekia apie 18 metrų aukščio. Vietos gyventojai sako, kad tai pati...

Orai: savaitgalį gali užklupti pūga (14)

Savaitgalį Lietuvoje pasnigs, kai kur dėl stipresnio vėjo gali pustyti, LRT RADIJUI sako sinoptikė...