aA
Mūsų istorija prasidėjo prieš gerus 4 metus. Gyvenome ramiai, auginome dekoratyvinį triušį Kukulį, ruošėmės vestuvėms. Vieną balandžio vakarą važiavome į Lietuvos pakraštyje esantį kaimą, vežėme giminaitei kvietimą į vestuves. Pabendravus su giminaite, ši pasisiūlė aprodyti savo valdas. Apžiūrinėdami vienkiemio teritoriją, pastebėjome, kad mus sekioja mažas ryžas katinėlis.
© G. Kniežaitės-Novikovienės nuotr.

Jau ruošiantis važiuoti namo, katinėlis murkdamas trynėsi į mūsų kojas ir prašėsi kartu važiuoti į Vilnių. Po kelių minučių jis jau kaip visavertis šeimos narys sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės. Taip mes įsigijome pirmą nesantuokinį „vaiką“. Tai buvo mūsų pirmasis visiškai spontaniškas, bet teisingas sprendimas.

Grįžę namo negalėjome atsistebėti, mūsų augintinis nuolatos tiesiog vaikščiodavo ir murkdavo. Turbūt iš tos laimės, kad nebuvo skriaudžiamas. Katinėlis atrodė poros mėnesių amžiaus, labai gražių spalvų, tačiau išsekęs, žaizdotas, nugraužtomis ausimis, nuolat kosėjo ir čiaudėjo. Nuvažiavę pas veterinarą sužinojome, kad mūsų augintinis ne toks ir mažas, jam buvo jau 6 mėn. Tą kartą veterinaras pasakė, kad mūsų augintinis užaugęs bus „įspūdingas katinas“. Ir tai buvo tiesa. Dabar turime didelį, rusvą, pūkuotą katiną, kurio vardas Katukas.

Katukas – labai įdomaus charakterio. Kaip mano brolis sako, tai „žmogus katino kailyje“. Niekada nesuprasi, kas jo galvelėje darosi. Sėdi, maniakišku žvilgsniu žiūri žmogui į akis ir gali pagalvoti, kad kažką blogo galvoja. Tačiau tokio geriečio katino dar nesame matę. Jam gyvenime niekas netrukdo: nei triušis, nei šunys, nei kiti katinai. Jis nuolat patenkintas ir murkiantis. Atrodytų, kad jam gyvenime nieko nereikia. Užtenka pavalgyti, pamiegoti ir kartais išeiti į lauką.

Taigi taip ir gyvenome porą metų. Vieną dieną, apžiūrinėdama gyvūnų globos namų internetinį puslapį, pamačiau marmurinę katytę, kuri buvo labai panaši į mano vaikystėje turėtą katę. Įsimylėjau ir supratau, kad tai ženklas. Paskambinusi savanoriams sužinojau, kad ta katytė nesutaria su kitais gyvūnais, tačiau buvau pakviesta apžiūrėti kitų jų turimų kačių. Tiksliai nebepamenu, kaip viskas įvyko, kaip aš sugebėjau įkalbėti vyrą, bet tai jau buvo antras spontaniškas sprendimas mūsų gyvenime. Ir vėlgi labai teisingas. Nesugaišę nė 30 min., mes jau važiavome į gyvūnų globos namus.

Mus pasitiko daugybė kačių, tačiau mes turėjome kelis kriterijus: tai turėjo būti katė ir ji turėjo sutarti su kitais katinais. Mums „siūlomas asortimentas“ susiaurėjo iki dviejų kačių. Viena jų buvo įspūdingo dydžio labai meili katė, kita – visiškai nesocializuota, viso pasaulio bijanti katė. Nežinau kodėl, bet ilgai nesvarstę išsirinkome rainą žmonių neprisileidžiančią katytę, vardu Luminara. Tuo metu jai buvo apie 10 mėn.

Grįžus namo prasidėjo visas siaubas. Pirmas dvi dienas Luminara sėdėjo pasislėpusi kampe. Kai jau įsidrąsino pažindintis su namais ir Katuku, dvi savaites namuose tvyrojo karo atmosfera. Katinai nuolatos mušėsi, mane apėmė depresija. Supratau, kad padariau klaidą. Nusprendėme palaukti dar kelias dienas ir, jei situacija nepagerės, deja, Luminarą grąžinti, iš kur paėmėme.

Ne veltui sako, kad kantrybė yra dorybė. Įvyko stebuklas ir katinėliai susidraugavo. Praėjus metams Luminara pradėjo prisileisti prie savęs žmones. O dabar, praėjus dar metams, ir pati prieina prie žmonių. Tapo labai meilia kate, dievinančia glostymą.

Dabar mūsų katinėliai yra kaip tikri vyras ir žmona. Vienas kitą prausia, myluojasi. Reikalui esant, pykstasi ir mušasi. Labai gražu yra stebėti jų tarpusavio santykius, jie labai panašūs į žmonių. Katukas, kaip tikras vyras, gina Luminarą nuo piktos kiemo katės, veliasi į muštynes, gindamas savo žmoną.

Taigi, taip ir gyvenome tris metus su trimis gyvūnais: triušiu Kukuliu, Katuku ir Luminara. Kol vieną dieną įvyko dar vienas netikėtumas. Gyvūnų globos namų puslapyje pamačiau šuniuko nutrauką su prierašu „vos kelis kilogramus sverianti takso mišrūnė“. Įsimylėjau. Kitą vakarą jau stovėjome su vyru prie minėto šuniuko narvo globos namuose. Savanorei atidarius narvą, šuniukas užšoko man ant kelių. Tai buvo trečiasis, labai teisingas bei spontaniškas mūsų sprendimas.

Grįžus namo vėl laukė linksmybės. Pradžioje pasvėrėme savo naują porą kilogramų sveriantį vaiką. Oho, pagalvojome. Pasirodo, pora kilogramų – tai 10 kg. Na, nieko, turėsime daugiau kilogramų laimės, nei tikėjomės.

Mūsų naujo augintinio vardas buvo Luna, tą patį vakarą pervadinome į Bafi. Tuo metu jai buvo nuo 1 iki 3 m., tai juokiamės, kad dabar jai nuo 2 iki 4 m. Bafi labai draugiškas, visus žmones mylintis šuo. Bafi – ištikimybės pavyzdys. Tai šuo, kuris nuo savo šeimininkų neatsitraukia nė akimirkai. Visur sekioja iš paskos. Stengiasi visada būti prisiglaudusi, kad savo kūnu jaustų šalia žmogų. Jau mums ją pasiėmus, Bafi buvo labai protinga, komandas mokanti šunytė. Tačiau, deja, praeityje smarkiai mušta. O mušta turbūt dėl savo pašėlusio charakterio ir skardaus balso. Dar prieš metus Bafi susigūždavo nuo kiekvieno staigesnio judesio, išsigąsdavo pakelto balso tono. Kaip sakoma, prie gero greitai priprantama, todėl praėjus metams Bafi tapo tikra išlepinta nieko nebijančia princese. Liko tik vienas jos keistas įprotis: Bafi neleidžia žmonėms apsikabinti, paspausti rankos ir pan. Nusprendėme, kad jai tai asocijuojasi su smurtu.

Su katinais Bafi bendrauja kaip su šeimos nariais. Tam tikrose situacijose pasimuša, dažniausiai pati gauna į kailį, tačiau juos tikrai myli ir saugo. Saugo nuo kaimynų šunų, kuriems neleidžia net pauostyti „savo katinų“. Gaila tik tai, kad triušį ji mielai suvalgytų…

Taigi, šiuo metu gyvename pačiame linksmybių sūkuryje. Kiekvieną dieną grįžę namo nežinome, ką rasime, kas bus sugraužta, kas bus sudraskyta. Tačiau gyvūnų teikiama laimė atperka visus jų sugadintus daiktus ir iškrėstas išdaigas.

Iš žinome, kad mūsų istorija tikrai turės tęsinį.

Žinome, kad spontaniški veiksmai nėra gerai, priglaudžiant gyvūną reikia viską gerai apmąstyti. Tačiau būtent spontaniškumas mums suteikė jau tiek daug „kilogramų laimės“. Matyt, tokie žmonės esame, mums reikia naujų iššūkių, negalime gyventi nuobodžiai.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Akimirka Anykščiuose, kurios ilgai nepamirš – dėmesį patraukė kilnus jaunuolio poelgis (12)

Anykščių miestas turbūt geriausiai žinomas dėl savo garsių rašytojų, Puntuko akmens, Laimės...

Šiaulių gimnazistai galėjo susipažinti su kino industrija iš arti

Lapkričio 7 dieną nemaža grupė Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos mokinių vyko į edukacinę...

Ligoninės maistas ir vėl pakraupino – net seselė negailėjo kritikos (221)

Po įvykusių daugybės diskusijų žiniasklaidoje dėl maitinimo gydymo bei švietimo įstaigose,...

Senolio elgesys prie vairo šiurpina giminaičius – bijo skaudžių pasekmių (115)

Turbūt būtų sunku paneigti mintį, kad vairavimo įgūdžiai susilpnėja ne tik pavargus ar...

Švenčionių gyventojai neviltyje – eilės pas dantų gydytoją sunkiai suvokiamos (42)

Švenčionyse patekti pas dantų gydytoją nėra taip paprasta: siekiant tą patį mėnesį gauti...

Top naujienos

Gavo baudą už stovėjimą, bet kai paprašė nuotraukų, išgirdo absurdišką pasiūlymą (24)

Gaunate baudą už tai, kad pažeidėte kelių eismo taisykles ( KET ), tačiau ką tiksliai padarėte...

Ekspertai: Mozambiko sukčiai taikėsi į tuos, kurie gali susimokėti (10)

„Žmonės prigąsdinti, kad vien už praleistą skambutį, kaip iš kokio siaubo filmo, dings...

Jurgita Petrauskienė: įvedus reformą mokyklas paliko tik kelios dešimtys mokytojų (222)

Šių metų rugsėjo mėnesį mokyklas pasiekusi naujiena – etatinis darbo užmokestis – sukėlė...

Jaunimas neskuba ieškoti būsto – kainos per didelės (4)

Būsto kainos Lietuvoje yra tarp labiausiai padidėjusių visoje Europoje, įsilieti į darbo rinką...

Prieštaringai vertinama Kalvarijų gatvė: kokį būstą čia siūlo įsigyti ir už kiek? (6)

Kalvarijų gatvė , nors ir nėra pati ilgiausia Vilniuje, bet neabejotinai viena iš tų, kur...

Be dviejų lyderių žaidęs „Žalgiris“ nepaliko vilčių dzūkams Grigonio sezono rungtynės (20)

Pirmadienį vakare „Betsafe-LKL“ čempionato X turą užbaigė akistata Alytuje – „Dzūkija“...

Viena už kitą geriau atrodžiusios hercogienės nepamiršo svarbiausios įvaizdžio detalės

Oficialūs karališkosios šeimos susibūrimai – puiki proga pasižvalgyti, kokių stiliaus...

Šiaurės Korėjos paslaptys: šalis vis dar slepia raketų bazes? (2)

Šiaurės Korėja turi mažiausiai 13 nedeklaruotų bazių mobilioms, branduolinį užtaisą nešti...

Apsipirko internete: už šlamštą pinigų negrąžina (76)

Elektroninėje parduotuvėje Pačiupk.lt įsigytų prekių kokybe nepatenkinta vilnietė Ligita...

Ar vaisiai lygu desertui: kiek cukraus turi skirtingi vaisiai

Vaisiai saldūs natūraliai, bet ne visuose cukraus kiekis vienodas. Žinoti, kiek vaisiai turi...