Suintrigavo mane šis energingas jaunuolis, kai dar abu tame pačiame universitete studijavome. Labai (LABAI) aukštais pažymiais besimokantis ir visada pasitempęs, maniau, tikrai negrįš į Lietuvą. Taip jau nutiko, kad mano ir kitų aplinkinių nuostabai sugrįžo, ir ne tik, kad „atsipūstų nuo mokslų“, bet iškart prie darbų kibtų! Bet pradėkime nuo pradžių.
– Aivarai, koks buvai mokykloje, kas sekėsi, kas nelabai, apie kokią ateitį svajojai?
– Mokykloje man sekėsi neblogai, ją sieju su tikrai gerais prisiminimais. Nebuvau nei moksliukas, nei blogiukas. Tačiau, dalykai, kurie mane domino – matematika, istorija, ekonomika, IT – sekėsi tikrai gerai. Kalbos sekėsi šiek tiek prasčiau, tačiau jau nuo ankstyvų klasių mano galvoje sukosi mintys ir svajonės apie tarptautinę patirtį, todėl žinojau, kad kalboms, ypatingai anglų, nori ar nenori, reikia skirti didelį dėmesį. Taigi, nors laikas skirtas mokslams dažnai konkuruodavo su laisvalaikiu (laisvalaikis dažnai šią kovą laimėdavo), žinojau, kad be gero išsilavinimo ateitį, apie kurią svajojau, pasiekti bus daug sunkiau.
Mano svajonėms apie ateitį gana didelę įtaką padarė mano du vyresni broliai, kurie, man dar būnant paskutinėse klasėse, jau buvo gerokai pažengę savo karjerose. Matydamas juos sėkmingai gyvenančius ir dirbančius Vilniuje, aš ir pats įsivaizdavau save dėvintį kostiumą ir šuoliuojantį karjeros laiptais didmiestyje.
– Žinome, kad norint stoti į universitetą užsienyje, pareiškimų siuntimas prasideda labai anksti, netgi vienuoliktos klasės pradžioje. Ar jau tada žinojai, kad Lietuvoje nestudijuosi?
– Mintys apie studijas užsienyje atsirado gana anksti, kažkur 9-oje klasėje. Tam aktyviai pradėjau ruoštis 11 klasės pabaigoje – 12 klasės pradžioje. Kadangi, tuo metu studijos užsienyje darėsi vis populiaresnės, turėjau nemažai pažįstamų ir draugų, kurie jau studijavo arba ruošėsi ir daug žinojo apie tai. Keli artimiausi mano draugai ruošėsi studijuoti Didžiojoje Britanijoje, dėl to ir mano susidomėjimas natūraliai buvo nukreiptas į šią šalį. Tačiau tuo pat metu domėjausi ir Lietuvos universitetais, jų studijų programomis.
– Kas lėmė tavo pasirinkimą studijų srityje?
– Ieškant kur studijuoti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, didelį dėmesį skyriau pačiai studijų programai, jos turiniui. Nenorėjau rinktis bet ko ar kas buvo populiaru, ar kas garantuotų darbo vietą po baigimo ir t.t. Niekaip negalėjau apsispręsti, kurią kryptį pasirinkti – tiksliuosius ar humanitarinius mokslus. Man sekėsi ir domino tam tikri dalykai iš abiejų krypčių, todėl labai norėjau surasti tokią studijų programą, kuri įtrauktų tiek tiksliuosius, tiek humanitarinius mokslus. Šiuo aspektu programos, siūlomos Didžiosios Britanijos universitetų, buvo daug patrauklesnės ir galėjo pasiūlyti žymiai didesnę įvairovę.
Praleidęs nemažai laiko skaitydamas aprašymus ir naršydamas universitetų tinklapius radau sau tinkamiausią programą – Sudėtinės verslo studijas: rinkodara ir finansai – Hertfordshire universitete (Business Joint Honours Marketing with Finance). Pasirinkęs dar kelis universitetus su panašiomis studijų programomis, užpildžiau reikiamus dokumentus ir gavęs reikalavimus (reikėjo 8 vidurkio iš metinių 12 klasės pažymių bei gerai išlaikyti matematikos ir anglų valstyb. egzaminus) laukiau mokslo metų pabaigos bei egzaminų. Kaip ir minėjau, planavau „aplikuoti“ ir į Lietuvos universitetus. Čia mano favoritai buvo Vilniaus ir ISM universitetai.
Gana greitai turėjau apsispręsti: Lietuva ar Didžioji Britanija. Dėliojau pliusus ir minusus, tariausi su šeima (kuri, kaip visada, mano laimei ir nelaimei, davė visišką apsisprendimo laisvę). Galiausiai noras pažinti ir išbandyti save, bei studijuoti rinkodarą ir finansus šalia vieno didžiausių verslo centrų pasaulyje – Londono – nesunkiai laimėjo. Apsisprendimą palengvino ir tai, kad į tą patį universitetą įstojo ir geriausias mano draugas.
– Kaip į tavo pasirinkimą reagavo tėvai ir draugai? Ar pats galvojai, apie išvažiavimą kaip apie kažką labai bauginančio?
– Šeima, aišku, jaudinosi, tačiau palaikė, žinojo, kad praleidau daug laiko apie tai galvodamas, ir kad tai yra didžiulė galimybė man. Kai jau tikrai žinojau, kad išvykstu, likusius vasaros mėnesius praleidau atostogaudamas ir gerai leisdamas laiką su draugais. Nors studijos svetur, išvykimas ir su tuo susiję rūpesčiai ir pan. buvo dažna pokalbių tema tiek draugų, tiek šeimos rate, negalvojau apie išvažiavimą kaip kažką bauginančio. Šioks toks jaudulys, žinoma, atsirado išvykimui artėjant, bet buvo faktas, kad tuoj prasidėsiantis studentiškas gyvenimas ir nuotykiai užgoš visas baimes. Aišku, daug ką lengvino ir tai, kad vykau ne vienas.
– Yra daug manančių, kad draugystė per atstumą neįmanoma, o kai kurie net atsisako savo svajonių dėl draugų ir artimųjų, koks tavo požiūris į svajonių atsisakymą dėl baimės palikti draugus ir artimuosius?
– Važiuodamas studijuoti širdies draugės neturėjau. Būtent studijų metu sutikau savo širdies žmogų – Gretą (nuotraukoje – su Greta Hertfordširo universitete), kuri šiuo metu dar baiginėja studijas Didžiojoje Britanijoje. Taigi, sunkus pasirinkimas, kurio man nereikėjo daryti vykstant studijuoti, tačiau ištiko grįžtant dirbti į Lietuvą. Mano manymu, ar draugystė per atstumą yra įmanoma, ar ne, labai priklauso nuo tų dviejų žmonių ir jų santykių tvarumo. Man šiuo klausimu beprotiškai pasisekė, sutikau be galo supratingą ir palaikantį žmogų. Tai tikrai didelis išbandymas, reikalaujantis daug kantrybės ir pastangų. Tačiau, sukūrus tvirtus santykius, niekas nebaisu.
Bendraujam kiekvieną dieną per visus įmanomus komunikacijos kanalus, stengiamės dažnai susitikti, skraidom vienas pas kitą bent kartą per mėnesį. Nors tai yra gan didelis išbandymas, nemanau, kad būtumėm ėmęsi šios avantiūros, jei iki tol nebūtumėm visiškai pasitikėję savo jėgomis ir jausmais. Taigi, kai yra noras, didelis noras, galima suderinti abu dalykus: rasti balansą tarp karjeros svajonių pildymo ir asmeninio gyvenimo svajonių pildymo. Esant norui ir motyvacijai atstumai ženkliai sutrumpėja, o laikas greičiau bėga.
– Ką veikei likus porai mėnesių iki išvykimo dienos? Kokie buvo paskutiniai darbai prieš išvykstant?
– Likus porai mėnesių iki išvykimo, stengiausi kuo daugiau laiko praleisti su šeima ir draugais, pasimėgauti vasara. Aišku, tuo pat metu aktyviai ieškojau informacijos apie gyvenimą Anglijoje, kontaktavau su ten gyvenančiais pažįstamais bei tvarkiausi likusius dokumentus , susijusius su studijomis, sveikata ir pan.
Kadangi finansais man pagelbėjo tėvai, už ką esu ir būsiu jiems be galo dėkingas, galėjau susikoncentruoti į kitus dalykus bei, žinoma, pailsėti prieš studentavimo metus.
Išvykau iš Lietuvos rugsėjo pradžioje, kad turėčiau šiek tiek laiko apšilti prieš studijų pradžią (studijos Anglijoje prasideda apie rugsėjo 28-ą dieną). Pirmąją savo kelionę į Angliją (labai greitai supratau, kad tai ir paskutinė) nusprendžiau įveikti autobusiuku, kartu su savo daiktais ir tėvų sukrautu kraičiu, į kurį, kiek prisimenu, mama tikriausiai sudėjo visą prekybos centrą.
Taigi, kelionė nebuvo viena iš maloniausių ir patogiausių (kam tekę tokiu būdu keliauti per visą Europą, mane puikiai supras), bet padėjo suprasti ir, tiesiogine ta žodžio prasme, savo kailiu patirti atstumą, skirsiantį mane nuo namų. Dėl gyvenamosios vietos ten, vėlgi, man pasisekė, nes gera draugė ten jau studijavo, apsistojau aš, o dar pora draugų prisijungė vėliau. Reziumė: gyvenamoji vieta tikrai yra vienas iš didžiausių galvos skausmų ir daug streso sukeliantis reikalas, bet jei esi ne vienas ar turi draugų ir pažįstamų, galinčių patarti ir padėti, viskas tampa daug lengviau.
– Kokie pirmi įspūdžiai atkeliavus į Didžiąją Britaniją? Ar patyrei kultūrinį šoką?
– Nors Europoje prieš tai buvau nemažai keliavęs, man tai buvo pirmasis apsilankymas Didžiojoje Britanijoje. Pirmosiomis dienomis šiek tiek „paturistavau“ po Londoną, aplankiau žymiausias vietas. Pirmasis įspūdis buvo tikrai neblogas, patiko miesto dydis ir tas „buzz’as“, stebino žmonių srautai ir kultūrų įvairovė. Iškart supratau, kad nuobodu ateinančius metus nebus. Kultūrinio šoko tikrai nepatyriau, bet prie tam tikrų dalykų (pavyzdžiui, žiūrėti į tinkamą pusę einant per kelią ar angliško humoro) reikėjo prisitaikyti.
– Koks įspūdis atvykus į universitetą? Nebuvo minčių grįžti atgal į Lietuvą?
– Atvykęs į universitetą, pirmiausia atkreipiau dėmesį į infrastruktūrą, puikiai sutvarkytą aplinką ir gausybę studentų iš įvairiausių šalių. Pirmąją savaitę buvo labai geras oras, švietė saulė, pilna studentų ant pievučių. Jaučiausi tikrai gerai, o minčių grįžti tikrai nebuvo. Pirmosios paskaitos nuteikė labai gerai, buvo tikrai nenuobodu. Žinoma, buvo šiek tiek streso, nes reikėjo visiškai „įjungti“ anglų kalbos žinias, su visais pažindintis, atsakinėti į klausimus seminaruose, pradžioje reikėjo perlipti save, tačiau greitai pripratau.
– Ar teko susirasti darbą studijuojant?
– Taip, dirbau visus keturis studijų metus. Vėlgi sėkmės lydimas pirmąjį darbą suradau vos tik išėjęs jo ieškoti. Prisispausdinau CV ir pradėjau nešioti po aplinkines parduotuves ir kavines (geriausias ir greičiausias būdas studentiško darbo paieškoms). Užėjęs į vieną restoraną jo vadybininkei nedrąsiai pradėjau deklamuoti darbo ieškojimo eilėraštį.
Tada ji imdama CV paklausė, iš kur aš esu, o man atsakius, pasisveikino lietuviškai ir nuo tos akimirkos pokalbis vyko mūsų gimtąja kalba. Iškart gavau pasiūlymą dirbti barmenu, tačiau turėjau prižadėti, kad galėsiu dirbti Kalėdų laikotarpiu. Trumpai pagalvojęs, žinoma, sutikau, bet Kalėdas teko praleisti ne namuose. Vis dėlto, vienas nelikau, daug draugų taip pat liko kalėdoti Anglijoje.
– Kaip po 4 gyvenimo metų Anglijoje vis dėlto nusprendei grįžti į Lietuvą?
– Prieš išvažiuodamas studijuoti, visiems ir pats sau sakiau, jog neemigruoju iš Lietuvos, o važiuoju studijuoti, pasisemti patirties. Nežinau, kiek tada kiti ir aš pats savimi tikėjau, tikrai dažnai galvojau apie karjerą Londone ar kitame pasaulio mieste. Bet mintys apie Lietuvą, darbą Vilniuje (tokią karjerą, apie kurią svajodavau mokykloje) išsilaikė visus tuos metus. Nesu iš tų, kurie per metus gali pakeisti kelias gyvenamąsias vietas ar darbus, mėgstu nuoseklumą. Nenorėjau įsipareigoti karjerai ir kurti gyvenimą svečioje šalyje, prieš tai nepabandęs to daryti namuose. Žinojau (o gyvendamas Anglijoje įsitikinau), kad kiekviena šalis turi savo pliusų ir minusų. Kaip dabar matau, gyvenimo kokybė Lietuvoje tam tikrais aspektais netgi lenkia kitas šalis.
Tačiau namų, šeimos ir pačios Lietuvos ilgesys nebuvo vienintelis faktorius, paskatinęs grįžti. „Karjeristiškoji“ mano pusė nebūtų leidusi grįžti tik dėl to. Didžiausios galimybės, mano nuomone, slypi ten, kur guli neišnaudotas potencialas, ne iki galo išaugusi ekonomika, kitaip tariant, kur daug neartų dirvonų. Lietuva yra auganti (ir gan sparčiai) ekonomika, apie tai, kiek mums pavyko pasiekti per 25 nepriklausomybės metus ir apie Lietuvos potencialą, rašo pripažinti ekspertai ir verslo žiniasklaidos gigantai. Aišku, mes esame kuklūs žmonės ir dažnai mus giria dažniau kiti nei mes patys save. Bet tai yra geras dalykas – nereikia užmigti ant laurų.
Taigi į Lietuvą grįžau dėl daug slypinčių ir neišnaudotų galimybių. Žinoma, daug kas per ketverius metus pasikeitė. Vis daugiau ir daugiau didelių užsienio įmonių steigia savo padalinius ir ieško jaunų ir perspektyvių žmonių Lietuvoje. Reikėtų atsiminti, kad niekas tų galimybių ant lėkštutės neatneša, kaip ir visur. Reikia žinoti, ko nori ir kur eini, stengtis ir eiti link savo tikslo žingsnis po žingsnio.
– Ar gali pasakyti, kad gavai svajonių darbą? Kaip manai, kas tai lėmė: svečios šalies universiteto diplomas ar kitos kompetencijos?
– Šiuo metu dirbu projektų vadovu Jaunųjų profesionalų programoje „Kurk Lietuvai“, kurią vykdo Všį „Investuok Lietuvoje“. Ši programa būtent ir siekia pritraukti jaunus, užsienyje mokslus baigusius ir darbo patirties įgijusius žmones grįžti į Lietuvą ir dalyvauti viešojo sektoriaus modernizavime (plačiau apie programą www.kurklt.lt). Apie šią programą žinojau ir domėjausi dar studijų metais. Nors ir nuo pat pradžių planavau „aplikuoti“, stengiausi neužkelti savo lūkesčių per aukštai, nes mačiau, kokią patirtį turintys ir kokius universitetus baigę žmonės yra atrenkami. „Aplikantų“ skaičius buvo tikrai ne mažas (norinčių grįžti yra daug). Kaip bebūtų, jaučiau, kad tai yra neeilinė galimybė, todėl skyriau daug laiko ir pastangų pasiruošimui kiekvienam atrankos etapui. Taip etapas po etapo (jų trys, atrodo, buvo) ir galiausiai gavau atsakymą, jog esu priimtas. Labai džiaugiausi ir jaučiausi įvertintas.
Kalbant apie patį darbą, tai tikrai nuostabi galimybė. Galime patys identifikuoti problemas, pasirinkti sritis, kuriose norime vykdyti projektus. Turiu progą pritaikyti įgytas žinias ir patirtį, pasiūlyti nestandartinių idėjų, kaip spręsti įsisenėjusias problemas ir tuo pačiu imtis tų idėjų įgyvendinimo. Mums suteikiama proga glaudžiai dirbti su institucijų vadovais, matyti, kaip viskas vyksta iš vidaus ir pasirūpinti, kad siūlomi sprendimai „nenugultų į stalčius“. Pati programa suteikia daugybė tobulėjimo galimybių, vyksta įvairūs mokymai. Taigi, atsakant į klausimą – ar galiu pasakyti, jog gavau svajonių darbą? – manau, kad taip, o galimybės ir patirtys gautos dėka šios programos turės didelės įtakos einant svajonių karjeros link.
– Negrįžta mintys atgal į Angliją ir studentišką gyvenimą?
– Mintys ir aš pats į Anglija grįžta gan dažnai, ten studijuoja mano draugė, gyvena daug gerų draugų. Nuo studentiško gyvenimo laikų tikriausiai ne tiek daug laiko dar praėjo, todėl nespėjau jo pasiilgti. Tikriausiai dabar toks etapas, kai visos mintys nukreiptos į ateitį, o ne į praeitį.
– Kaip jautiesi grįžęs? Ir apie kokius ateities planus svajoji?
– Jaučiuosi labai gerai, turiu daug veiklos, kas gal kartais neleidžia išsimiegoti, bet užtat leidžia jaustis gyvam. Man patinka gyventi Vilniuje, dievinu šitą miestą. Sutinku daug įdomių žmonių. Galiu daugiau laiko praleisti su šeima.
Kalbant apie ateities planus, kartu su drauge pasižadėjom sau, kad daugiau kaip metus atskirai negyvensime, todėl po truputį planuojam ir galvojam, kaip suderinti abejų interesus ir norus, kad abu kartu galėtumėme siekti savo svajonių.
– Gal turi patarimų tiems kurie šiuo metu sprendžia kur studijuoti?
– Patarčiau gerai apgalvoti, kur studijuoti ir kokią profesiją pasirinkti, skirti tam tiek laiko, kiek reikės. Gerai įvertinti savo norus ir įgūdžius, ir pasirinkti tai, kas labiausiai jus „veža“, ir kam negailėsite laiko ir pastangų. Siūlyčiau atsižvelgti, bet nesureikšminti, kokios profesijos populiarios, kokios ne, kokių specialistų reikia, kokių ne. Jeigu esi tikras savo srities žinovas ir nuoširdžiai mėgaujiesi tuo, ką darai, darbo visą laiką atsiras tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Manau, kiekvienas turime šio to pasimokyti iš Aivaro istorijos, nepamiršti laikytis savo norų ir tikėti savo jėgomis. Smagu girdėti, kad tokie išsilavinę studentai grįžta į Lietuvą, „…dirba Tavo naudai/ Ir žmonių gėrybei.“
