Tako pradžia nuo poilsiavietės išklota dviejų lentų juosta. Ėjom medžių pavėsiu, ežero pakrante ir tikėjomės, kad pasivaikščiojimas bus ne tik naudingas sveikatai bet ir malonus. Deja, deja... Jei tako pradžioje matėsi šiek tiek netvarkos, palei kelią priaugusių dilgėlių, tai netrukus supratome, kad tai tik „uogytės“. Pasibaigus lentomis grįstam takui nemurmėdamos ėjom keliais, takeliais, pievomis, aptvertomis virvėmis, net pro gyvenamojo namo kiemą, su aplink jį lankstančiais šunimis, jau ant tako augančiomis dilgėlėmis, dilginančiomis mūsų plikas kojas, sekdamos rodykles, žyminčias taką, kad surastume tolimesnį kelią, nes pasitaikė, kad tako ženklų teko ieškoti, tačiau nemurmėjom, tikėjomės, kad tai tik nedidelis nepatogumas, kuris mums nuotaikos nesugadins.

Pakelėje priėjom buvusią sodybą, prisiskynėm kietokų kriaušių troškuliui malšinti, lazdyno riešutų prisirinkom ir pasišnekučiuodamos toliau keliavom. Bet, kaip sakoma, gerais ketinimais pragaras grįstas... Taip bekeliaudamos priėjom aptvertą pievą su jose ganomais gyvuliais. Kadangi tako ženklai rodė, kad mums tą pievą reikia pereiti beveik statmenai, tai pralindom pro spygliuotą tvorą ir susiruošėm tęsti kelionę nurodyta kryptimi.

Netoliese ganomi gyvuliai mūsų negąsdino, nes ne pirmą kartą jaučius, karves matėm, esam kaime gyvenusios. Sesuo dėl viso pikto raudoną skraistę nusisiautė, kad buliaus be reikalo neerzintų. Telyčaičių kaimenės vedlys – jautis, pamatęs mus, matyt, nusprendė, kad čia jam „šviežienos“ į aptvarą įleido, tad garsiai sumūkdamas,vos ne ristele ėmė mūsų link bėgti. Į jo mūkimą ir paklusnios telyčaitės atsiliepė, nes irgi tą pačią gal ne bėgimo, bet spartaus ėjimo tai tikrai, kryptį pasirinko. Matydamos tokių „draugų“ besiartinančią kaimenę šiek tiek išsigandom, ėmėm garsiais balsais, šiek tiek juos pastorinusios, besiartinančius galvijus stabdyt.
takas

Į kovą paleidom ir turėtas rankose kriaušes, lazdyno riešutus. Matydamos, kad tai neveikia, skubomis pasiekėm aptvaro kraštą ir lindom lauk iš jo. Kadangi lindau skubėdama, tai prisiliečiau prie vielos, juosiančios aptvarą, taip įsitikinau, kad tai ne tik spygliuota viela, bet ir elektra valdomas aptvaras. Nors už aptvaro augo ne tik dilgėlės, bet ir, manau, Sosnovskio barščiai, nesinorėjo jaučio ragų smailumo išbandyti. Ėjom tolyn nuo aptvaro, tikėdamos, kad nuo pažintinio kelio toli nenuklysim. Per tas dilgėles, „barščius“, piktžoles, krūmynus netoli tenukeliavom, nes kojas vanduo semti ėmė. Supratom į pelkes ar liūną patekusios. Nepažindamos vietovės, nežinodamos kokie tų priekyje tyvuliuojančių vandenų gyliai, grįžom. Manėm, kad tie galvijai gal jau bus praradę susidomėjimą mumis, juk jie ne vilkai, o mes ne avys... Deja, deja... Matyt, labai patrauklios buvom.

Vos tik pasirodėm, ties aptvaru ir banda sugrįžo. Eidamos tais šabakštynais kiekviena po lazdą įsigijom, nes teko jomis po kojomis telkšančio vandens gylį matuot. Tomis lazdomis mojuodamos, storais balsais šūkaudamos bandėm nugint mus pastebėjusį jautį ir jo ištikimąsias palydoves. Tačiau bandos nuginti nepavyko, jiems mūsų surengtas spektaklis buvo daug įdomesnis už stovėjimą pavėsy ... O gal čia ir Žolinių popietę žemę pasiekusi magnetinė audra savo darė, kad, rodos, pakankamai taikių gyvulėlių suvaldyt nesugebėjom... Neliko nieko kito, kaip einant palei tvorą, kurios elektros galingumu teko įsitikinti, bandyt pasiekt tolumoje matomas tinkamas keliavimui pievas, nieko bendro su pažintiniu taku neturinčias. Pasiekus jas, pabandėm atsigaivint telkšančiame tvenkinyje. Tūptelėjom trumpam tam vandeny, nes ten auginamų karpių ar dar kokių tai žuvų plekštelėjimai girdėjos, tad nenorėjom dar ir jų „nasrų“ išbandyt.

Kadangi tęsti kelionės pažintiniu taku negalėjom, nusprendėm vieškeliu keliaut iki artimiausios sodybos, kad stovyklavietėje laiką leidžiantys ir dėl mūsų sunerimę giminaičiai atvyktų mūsų pasiimt. Sustabdėm keliuku važiuojantį automobilį, kurio vairuotojas neatsistebėjo, kas mus tokiais apdarais, čia pasivaikščiot išginė. Mandagus žmogus išaiškino, kad eidamos per Vaitkaičių kaimą, Laukuvą pasieksim. Eidamos savo nuotaiką sąmojais bandėm kelt, kad praeiviams į „Harra krišna“ giedančius savo apdarais esam panašios ir be galo džiaugėmės, kai giminaičiai mus, Laukuvos nepriėjusias, vieškelyje surado. Tikras realybės šou, tik kad be dalyvavusių jame asmenų sutikimo.

Šia papasakota istorija noriu kitus naivuolius noriu įspėti, kad ne viskuo, kas parašyta, išreklamuota tikėtų, o pateiktą informaciją reikia pasitikrinti. Turiu ir antrą siekį – gal susigės tie, kurių dėka toks patrauklus pažintinis takas visiškai neprižiūrimas, netvarkomas yra. Atrodo, tiek daug žmonių neranda darbo, pašalpų laukia, viešuosius darbus dirba, o aplink tokį gražų ežerą – tiek daug netvarkos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI situaciją pakomentavo Varių parko, kuriame ir yra Paršežerio pažintinis takas, vyriausiasis specialistas Mindaugas Janušonis.

„Papasakotoje nuotaikingoje istorijoje matosi, kad poilsiautojos neįvertino situacijos, nepasirinko tinkamos aprangos, nepasiėmė į 14 km žygį net atsigerti, „troškulį malšino kriaušėmis ir riešutais“. Žolinių savaitgalį Lietuvoje vyravo 36 laipsnių karščiai. Iš pasakojimo supratau, kad rodyklėlių kaip ir pakanka, ir pusė kelio buvo įveikta gana nesunkiai, kol turisčių nepabaidė karvių banda. Po to jos tiesiog nuklydo nuo tako ženklinimo ir į taką nebegrįžo, – pastebėjo M. Janušonis. – Žinoma, kad informacijos niekada nebus per daug. Pernai Varnių regioninio parko direkcija savo jėgomis ir parėmus Šilalės r. savivaldybei atnaujino dalį medinio tako – pakeistos sulūžusios lentos, perdažyti taką žymintys stulpeliai, papildomai rodyklėmis pažymėti medžiai klaidesnėse vietose. Manau takas tikrai yra pažymėtas pakankamai gerai. Žinoma, per Žolines visi žolynai pasiekę savo augimo brandą, todėl neatmetu galimybės, kad kokią nors rodyklėlę galėjo būti sunku pastebėti dėl užstojančios augalijos.“

M. Jonušas patarė prieš einant į žygį nusifotografuoti žemėlapį ant stendo, tako pradžioje, kad taip būtų galima nuolat sekti savo buvimo vietą. „Tiesa, priėjus tako stoteles rasite tą patį žemėlapį su pažymėta jūsų buvimo vieta. 14 km nėra daug, bet ir nėra lengvas pasivaikščiojimas su maudomukais. Neskubant šį atstumą galima įveikti per 5 – 6 valandas. Jei lauke karščiai, o jūs bijote natūralios pievos ar nusidilginti kojas, uodų, paniškai bijote erkių, taip pat bijote karvių ir net „karpių nasrų“, neturite tinkamos avalynės ir aprangos, kepurės nuo saulės, vandens atsargos, patarčiau vieniems neiti, o užsisakyti gidą iš Varnių regioninio parko direkcijos, taip bus saugu, taip pat gausite visą informaciją kaip pasiruošti žygiui. Jei vis dėlto nusprendėte leistis į žygį vieni ir nesate tikri, kad pakanka informacijos,taip pat galite paskambinti nurodytais stende telefonais ir gauti išsamią informaciją apie ėjimo sąlygas, laiką ir kaip pasiruošti žygiui“, – apie tai, kaip pasiruošti norint žingsniuoti Paršežerio pažintiniu taku sakė Varnių parko vyriausiasis specialistas.

Pasak M. Janušonio, žygiuojant gamtoje reiktų žinoti, kad gali būti netikėtumų. Jam pačiam teko susipažinti su įvairiais žygeiviais. „Šia vasarą teko vesti ne vieną žygį šiuo taku ir savo akimis matyti įvairių žmonių. Vieni jų gana gerai jaučiasi gamtoje, kiti gi, atvykę iš didmiesčių, atpratę nuo gamtos. Vienoje žmonių grupėje bent 5 ėmė sloguoti nuo šienligės ir visą žygį kankinosi ir čiaudė, dar kokie 5 paniškai bijojo uodų ir dilgėlių. Tiesa, kad kas bijotų „karpių nasrų“ girdėti dar neteko. Einant į ilgesnį žygį būtina pasirūpinti vaistais nuo alergijos ar kitais, kuriuos naudojate. Niekada negali žinoti kas nutiks žygio metu ir kiek laiko reiks praleisti gamtoje. Niekas negali garantuoti, kad žygio metu nebūsite sugelti širšių ar neišsisuksite kojos“, – sakė jis.

Varnių parko reindžeris taip pat pasidžiaugė, kad takas sudomina vis daugiau žmonių.

„Džiaugiamės, kad vis daugiau poilsiautojų apsistojusių prie Paršežerio ežero renkasi ne tik maudynes, bet išbando ir aktyvų poilsį. Paršežerio pėsčiųjų pažintinio tako, kurio viena iš atkarpų garsioji Sietuvos kūlgrinda, ilgis yra 14 km. Tako pradžioje ir pabaigoje keletą kilometrų driekiasi medinė tako dalis, likusi tako dalis yra visiškai natūrali. Jei esate su šlepetėmis ir maudomukais, geriau grįžti nuo medinio tako pabaigos, nes toliau einama natūralia gamta, pievomis, lauko keliukais, tenka praeiti ir miškelį ir ganykloj atsidurti (dauguma pievų privačios, parkas negali drausti ganyti gyvulių). Takas veda per Sietuvos kraštovaizdžio draustinį, kuris neapsakomo grožio atsidengia savo kalvomis ir lomomis. Visame take prieinamos vos kelios sodybos, jokio asfalto, jokios vizualinės taršos, tik natūralus gamtos grožis ir kvepiančios pievos“, – teigė M. Janušonis.

Pašnekovo teigimu, šiukšlintojų parke pasitaiko – kova su šiukšlintojais vyksta nuolat. „Tako pradžioje, medinėje dalyje, mėgsta įsikurti žvejai, kurie ne visada išsineša ką atsinešę. Varnių regioninio parko direkcija organizuoja tiek talkas tiek prevencinį darbą, kabinami lapeliai su įspėjimais apie baudas už šiukšlinimą. Deja po savaitės jų jau nelieka“, – kalbėjo M. Jonušas.

Tuo metų su skundais dėl nešienauto tako poilsiautojams jis nesutinka: „Dėl šienavimo visų pirma nėra tokio tikslo šienauti visą, natūralų, 14 km gamtos taką, visų antrą 14 km nušienauti reikalingos didelės darbuotojų pajėgos. Šiame sezone VRPD dirba tik du darbuotojai iš darbo biržos. Parko plotas didžiausias 51 955 ha iš visų regioninių parkų, kada palyginimui yra parkų su 4000 ha teritorija, o dirba tiek pat darbuotojų. Turime 30 draustinių 14 piliakalnių kaip Medvėgalis Šatrija, Sprūdė,turime ir kitų pažintinių takų pvz dviratininkų 23 km – jos, kaip suprantate, visos irgi nešienaujame. Kita vertu,s takas todėl ir gražus kad natūralus, natūralios pievos, lauko keliukai, ganyklos…“.

Tikriausiai visiems yra tekę atostogauti taip, kaip nė priešui nelinkėtum. O gal taip nutiko ir šiemet? Siūlome nesisieloti, o savo patirtį aprašyti bei ja pasidalinti su kitais – taip ne tik padėsite išvengti kitiems jūsų patirtų bėdų, bet ir galėsite smagiai papoilsiauti SPA Vilnius Anykščiuose laimėję šio konkurso prizą – savaitgalį ten!

Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d.