aA
Ką viešiname, o ką pasiliekame sau? Tai – pirmoji Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino samprotavimo tema. Gan paprasta formuluotė, kuri, deja, sukėlė man labai daug problemų. Formuluotė, kuri savo neaiškumu sukėlė daug minčių tiek mokiniams, tiek, manau, ir egzamino vertintojams.
Po lietuvių kalbos egzamino abiturientei apmaudu dėl šabloniško vertinimo: neturime teisės demonstruoti savitumo
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tačiau problema yra ne formuluotė, kurią galima interpretuoti labai plačiai, nagrinėti paviršinius, buitinius dalykus ar leistis į filosofinius samprotavimus. Problema yra, kaip buvo vertinami rašiniai.

Ir atsakymas, kaip jie buvo vertinami, yra labai paprastas – šabloniškai. Pagal vieną idėjinę sistemą. Visgi tokią temą įsprausti į siaurus rėmus yra netikslinga, nes ji pernelyg plati ir neapibrėžta.

Kodėl gi aš apie visa tai rašau? Pirma, norėčiau prisistatyti. Esu abiturientė, dalyvavusi ir laimėjusi rašymo konkursus, kurianti, skaitanti, iš lietuvių kalbos gaudavusi devintukus ir dešimtukus. Nesu tobula, bet ir nesu, kaip daugelis mėgsta sakyti, „niekam tikusi“.

Iš egzamino 100 nesitikėjau. Ne todėl, kad neturiu gebėjimų gauti tokį aukštą įvertinimą, bet todėl, kad paprasčiausiai šimtukuose nematau prasmės, jie neapibrėžia žmogaus žinių ir gebėjimo, be to, turiu prisipažinti, įveliu kelias rašybos ar skyrybos klaidas. Tačiau, ko gauti nesitikėjau dar labiau, tai 48 balų.

Šokas, baimė ir nerimas. Žinojau, kad parašiau gerą rašinį. Nepasakosiu ir nebandysiu aiškinti, kodėl jis buvo geras – tai ne esmė. Vis tiek jūsų akyse taip vertinti savo darbo kompetencijos neturiu.

Žinau vieną – parašiau darbą, kuris neįtilpo į „standartinius“ rėmus. Tačiau esu tik mokinė – kitaip mąstyti, suvokti, rašyti, turėti savito stiliaus ar nertis į filosofinius išvedžiojimus teisės neturiu. Esu tik mokinė – nepatyrusi, nežinanti, nemokanti. Kokia gi teisė man buvo duota suvokti temą taip, kaip nebuvo nurodyta trafaretiniame vertinime? Esu tik mokinė – esu niekas, tik vienetas švietimo sistemoje. Iš manęs tikimasi paklusti visuomenės nuostatoms, mąstyti, kaip mąsto visi, žvelgti paviršutiniškai į idėjas ir vertybes. Esu tik mokinė – savitas stilius man uždraustas. Nesvarbu, kad jis logiškas, nesvarbu, kad jis neturi jokių gramatinių ar stilistinių netikslumų. Savitumas man yra uždraustas, nes viskas yra vertinama pagal trafaretą.

Taigi jei aš mąstau kitaip, nors ir logiškai, jei aš pagrindžiu savo mintis, susieju jas su šiuolaikinio pasaulio problemomis, teisingai remiuosi autoriais, kultūriniais, filosofiniais kontekstais, bet neįtelpu į vertinimo šabloną, tai mano darbo vertė yra vienoda mokinio, kuris rašo iškalęs tai, ką jam mokytojas padiktavo?

Kurgi yra teisybė?

Šį skausmą viešinu ir nepasilieku sau, nes neturiu kas mane apgintų. Net jei ir teikčiau apeliaciją, mano darbas būtų tik įmestas į tą patį konvejerį, kuriame šabloniškumas yra tikroji vertybė. Noriu apginti save, nes tai, su kuo susidūriau yra neteisinga. Esu visiškoje neviltyje. Galite manyti, kad esu aikštinga merga, kuri negali priimti tiesos. Tai yra jūsų teisė. Mano teisė yra pasakyti, kas dedasi.

Taigi, anot manęs, ką mes viešiname, o ką pasiliekame sau? Mes slepiame tikrąjį „aš“, savo dalį, kuri atspindi giliausius mūsų troškimus, nuomones, mąstymą, mes slepiame kitoniškumą, kurio nepriima visuomenė. Visuomenė, kuri vadovaujasi bandos instinktu ir verčia žmogų paklusti jos nustatytoms socialinėms normoms. Taigi mes demonstruojame sociumui priimtiną savęs modelį. Visuomenė smerkia, smerkė ir smerks. Kiekvienoje epochoje atsiras nauji dalykai, kurie visuomenei bus nepriimtini, nors fundamentaliai bus teisingi.

Pažvelkime į Vinco Mykolaičio – Putino psichologinio intelektualinio romano pagrindinį veikėją Liudą Vasarį. Tai meniškos, trokštančios kurti sielos žmogus, įspraustas į asketiškus kunigo gyvenimo rėmus. Vasaris slepia tikrąjį save, savo meniškumą, bundantį vyriškumą, tą jaunatvišką sielos polėkį, kuris žadina smalsumą. Tikrasis Liudo Vasario „aš“ neįtelpa į dvasininko luomo taisyklių rėmą. Liudas Vasaris rodo tai, ką visuomenė nori matyti.

Visuomenė – tai sistema, kuri gyvuoja pasiremdama tam tikrais ritualais, vertybėm. Šiuolaikinė visuomenė – tai globalėjantis, kapitalistinis pasaulis, kuris individą regi kaip ekonominį vienetą, kaip darbinį gyvulį, kuris yra reikalingas ir naudingas, kol prisideda prie kapitalo kūrimo.

Visuomenei nereikia silpnų ir sergančių žmonių, pertekusių ydomis ir negaliomis. Taigi individas yra priverstas slėpti savo netobulumus, kurie jį padarytų nevertu pagarbos visuomenės akyse. Mes slepiame savo baimes ir skausmą, savo ligą ir nuodėmę, mes slepiamame savo proto ir kūno negalią ir ariam, ariam, ariam, kol mūsų kojos mus neša. Akimirką, kai mes palūžtame, mes tampame našta visuomenei. Dabar individas yra nebe kapitalo didintojas, bet siurbėlė, kurią reikia maitinti, išlaikyti, ja rūpintis. Taigi yra daug lengviau tokių žmonių nematyti ir juos pamiršti. Daug lengviau yra slėpti savo silpnumą ir demonstruoti tik savo stiprybes.

Aš atveriu jums savo silpnumą. Teiskite mane arba išgirskite mane. Mano ateitis yra nulemta vertinimo šablono rėmų.

Bet juk pasaulyje nėra venos tiesos ar vienos nuomonės. Mes norime tikėti, kad esame teisūs ir teisingi, jog neklystame. Tačiau taip mes meluojame sau. Nėra vienos vertybinės idėjos, vieno tikrumo, tiesos. Taip, yra labia lengva viskam priderinti vieną šabloną ir teisti žmogų už tai, kad jis nori žvelgti giliau, bet taip mes užkertame kelią tobulėjimui, augimui ir gerovei.

Mūsų klausė KĄ mes slepiame, KĄ mes viešiname, o ne KAIP ir KODĖL.

Aš norėčiau save apginti paviešindama liūdną tiesą. Mūsų visuomenei ir švietimo sistemai individualumo, gilaus mąstymo nereikia. Laimi tie, kurie iškala trafaretą, nusirašo, atpila tai, ką padiktavo mokytojas, be jokio mąstymo, be jokios gėdos. Pralaimi tie, kurie trokšta pasakyti daugiau, trokšta pasidalinti žiniomis, kurios yra kitokios nei šablonas.

Taigi manau, kad mano rašinys buvo įrodytas tikro gyvenimo pavyzdžiu. Slėpk tikrąjį „aš”, demonstruok tai, kas priimtina, remkis šablonu. Tu esi mokinys ir kitokios nuomonės, galimybės filosofuoti ar turėti savito stiliaus tu negali. Galbūt, kai būsi senas, „patyręs”, parašęs kelias psichodelines knygas, ir galėsi parodyti mažus gabalėlius savo proto.

O iki tol – slėpk, prisitaikyk, neišsiskirk.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(83 žmonės įvertino)
4.2530

Pirštu bado į automobilių taršos mokestį: mašina stovi garaže, bet už ją teks mokėti daugiau nei už tą, kuri nuolat kelyje (232)

Aplinkos ministerijai parengus automobilių naudotojo bei taršos mokesčių projektą, visuomenė...

Rėžė klausimą sveikatos ministrui: antikūnų testas teigiamas, bet reikia 2 skiepo dozių – kodėl? (55)

Klausimai, susiję su skiepais nuo koronaviruso, kartais sukelia ne vieną galvosūkį. „Delfi“...

Po Palangoje pamatyto vaizdo ištiko šokas: kai kurie žmonės vis dar gyvena 20 metų praeityje (246)

Lietuvoje yra madinga keikti mūsų pajūrį. Prie to sėkmingai kiekvienais metais prisideda ir...

Pamatė, kiek per valandą uždirba valytoja, ir įsiuto: aukštojo mokslo diplomui jau turiu vietą (244)

Šį straipsnį rašau ne dėl to, kad mano mėgstama komanda pralaimėjo Europos futbolo...

Niekam nepriklausantis viešasis tualetas prie Trakų kelia klausimų: ar tikrai tokį vaizdą reikia rodyti turistams? (42)

Vėl suaktyvėjo turizmas ir Lietuvą gausiai lanko turistai. Vienas iš daugiausiai svečių dėmesio...

Top naujienos

Gyventojai tūžta ant būsto administratoriaus: po brangaus remonto laiptai atrodo kaip po karo, bet pavojaus niekas netvarko (16)

Vilniuje, Karoliniškėse, esančio daugiabučio gyventojų kantrybė trūko – laiptų remontą...

Vilniečiams savivaldybė neįprastu būdu nusprendė pasiųsti žinutę: kiekvieną rytą ir vakarą taip terorizuosime (363)

Vilniečiai baigiantis darbo valandoms danguje pastebėjo seniai matytą vaizdą. Prie skraidančio...

Joana Balčiuvienė | D+

Motinų, nužudžiusių savo vaikus, istorijos: kaip atpažinti tragedijos ženklus

Nuo seno, kalbant apie motinos gerumą ar blogumą, dažnai naudojamas posakis: „Kitos būna, ir...

Į Šilutę ir Tauragę nuvykusio Dulkio laukė policijos ekipažai – socialiniuose tinkluose ragino pasitikti su lazdomis (303)

Ketvirtadienio rytą Sveikatos apsaugos ministerija pranešė, kad ministras Arūnas Dulkys...

Sugriovė lietuvių nusistatymą, kad šiuo metu kelionės yra sudėtingos: oro uoste pandemiją primena tik kaukės (4)

Penkias vasaros savaites „Delfi“ ir partnerių projektas „Keliauti vėl paprasta!“ griovė...

Transliacija / Faktai ir nuomonės. Kaip sustabdyti Lukašenkos ataką prieš Lietuvą? (10)

Laidoje dalyvauja: Vaidotas Malinionis, atsargos pulkininkas Andrius Kubilius, Europos Parlamento...

Į Rūdninkų poligoną atvežami pirmieji migrantai (379)

Ketvirtadienį į Rūdninkų poligone pastatytą palapinių miestelį vežami pirmieji migrantai ,...

Jocytės benefisas: sumetė kone pusę rinktinės taškų ir padovanojo lietuvėms pergalę (7)

FIBA „Challenger“ turnyre iki tol nepralaimėjusi Turkijos aštuoniolikmečių merginų komanda po...

Europos COVID-19 žemėlapyje staigmena: Lietuva netikėtai atsidūrė pilkojoje zonoje (125)

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) kas savaitę atnaujinamame COVID-19...

Į Dieveniškes nuvykusią Eskedar Maštavičienę protestantai apibėrė klausimais: šalyje gyvena tūkstančiai pilietybės neturinčių žmonių (28)

Po 13 metų gyvenimo Lietuvoje mūsų šalies pilietybę gavusi etiopė Eskedar Maštavičienė sako...