Praėjo 2 metai, močiutė atsigulė į patalą ir jau visi žinojome, kad nedaug liko. Vieną rytą atsikėliau ir buvo nepaprastai liūdna, pajaučiau, kad močiutei išėjus nebeturėsiu, kuo rūpintis, pasijutau nežmoniškai vieniša. Apsirengiau ir išėjau į „Akropolį“. Eidama žinojau, kad grįšiu ne viena, kad kažką išgelbėsiu ir kažkam atiduosiu visą save, rūpinsiuosi ir mylėsiu. Gulėjo ji po kėde, tokia maža, be galo baikšti, susirangiusi į kamuoliuką. Jai buvo vos 3 mėnesiai, o 2 iš jų ji praleido prieglaudoje. Eilinė istorija: kalytė atsivedė šuniukų, o žmonėms, aišku, netikėtai, teko išvažiuoti į užsienį. Kitoms dviems mažylėms pasisekė anksčiau ir jos greičiau rado savo namus, o Florida ne. Tokį vardą jai davė savanoriai.
Aš pažiūrėjau į ją ir išvydau savąją Olgą. Nėjo ji pas mane, atrodė, lyg galvotų: „Man nieko nereikia, aš pratupėsiu čia ir kaip nors pasirūpinsiu pati savimi.“ Bandžiau paimti į rankas, tačiau ji muistėsi ir bandė pasprukti. Paklausiau, kada kalytė gimė, ir sužinojau, kad kovą – kaip ir aš. Tada pasakiau, kad eisiu nupirkti visko, ko jai reikia, ir važiuosime namo. Iškentėme nemalonų pirmąjį pasivažinėjimą taksi ir štai mes jau namie. Nepraėjo nei pora valandų ir turėjau uodegą visam likusiam nuostabiam laikui drauge. Kol mažylė augo, netekau daug batų, jau nekalbu apie atviručių kolekciją, kuri buvo iškabinta ant sienos ir stebuklingai pavirto į skutelius ant lovos, keletą muzikinių dėžučių, lovos čiužinį ir visa kita. Bet juk aš pati kalta. „Ne vietoje palikai“, – man kaskart kartodavo mama. Tačiau visa tai buvo kompensuojama begaline laime.
O ir dabar, kol rašau, Olga sėdi, žiūri pro langą ir burbuliuoja ant kiekvieno, kuris praeina pro šalį, nes jis, matai, drumsčia šeimininkės ramybę. Ryte niekad nepramiegu darbo, nes net jei ir žadintuvą išjungiu, ji nuo manęs nutempia antklodę ar išbučiuoja visą veidą. Kai grįžtu namo, Olga iš džiaugsmo šokinėja ir inkščia. Mes galvojame, kad tai mes juos išgelbėjame, kai paimame vargšus iš prieglaudos, bet tai ne visai tiesa… Tai jie mus išgelbėja, tai jie mūsų dienas nuspalvina visomis spalvomis, tai jie mus guodžia, kai liūdime, ir džiaugiasi kartu, tai jie eina koja kojon su mumis per gyvenimą. Juk jie vieninteliai padarėliai, kurie visada tave mylės labiau už save.
Ačiū tau, Olga, už begalinę meilę: myliu tave iki mėnulio ir atgal.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.