Nesuvokimo jausmas
Sėdėdama lėktuve ir linksmai pliurpdama su drauge ir jos sužadėtiniu, nesuvokiu, kur atsidursiu po dviejų valandų. Lengvai pasiekiame nusileidimo taką, rankoje lagaminas ir pirmi žingsniai šlapia žeme. Jokios minties apie tai, kur aš dabar ir kas manęs laukia. Skubame, vėlu. Lipame į traukinį. Dokumentų patikra, kava, autobuso bilietai, taksi ir štai, mes jau prie namų durų.
Metu daiktus į kampą, sveikinuosi su kate, išeinu į balkoną. Temzė rami, lyja, keltai jau seniai ilsisi, metas ir man. Keistas namų jausmas, lyg čia jau mano vieta. Ryte pramerkusi akis suvokiu, kad čia jau nebe Lietuva. Man, pirmą kartą išvykusiai, klausimų tiek daug, jog euforija maišosi su nerimu ir bėgimu. Pusryčiai. Ir štai – diena prasideda.
Skubota kasdienybėje
Lipame į traukinį, išlipame jau centre. Kokiame centre? Kur Jūs visi skubate? Sustokite, palaukite, matėte kaip čia gražu? Ei, nelėkite. Moteriškė su kostiumėliu ir sportiniais bateliais?! Tikrai? Oi, jau laikas į metro, nespėsime visko pamatyti. Na, gerai, bandau susilieti su skubėjimu. Jis vargina. Rodos, ar vidurdienis, ar vakaras žmonių vis tiek daug. Visi spurda, sėdime metro, draugė ramiai kalba, o aš vos spėju gerti veiksmą. Štai verslininkas – viena ranka valgo, kita – laikosi, kad nenukristų.
Juodaodė moteris kalba telefonu ir rausiasi rankinėje. Neradusi, ko ieškojo, jau šoka pro duris. Einame koridoriumi iš metro į miestą. Kylame eskalatoriumi. Visi turime stovėti dešinėje, nes kaire puse lekia žmonės, kurie skuba labiau už mus. Na, ir gerai. Tiek jau to. Bet… Bet jūs, visi bėgantieji, praleidote koncertą. Tikrą! Juk tas vyras stotyje pasakiškai grojo saksofonu. Lietuvoje visi tam ruošiasi, kaupiasi, o jis atsistojo ir ėmė groti. Čia beveik akimirkos stebuklas, o jūs pro jį, kaip pro net nesantį, toliau bėgate savo kojytėmis. Nieko nesuprantu. Visi lekia, praskriedami pro dieną skaidrinančias smulkmenas. Lėkte lekia. Tada raminu save, juk tik aš čia atostogauju, o jiems – eilinis trečiadienis, kupinas darbų ir rutinos.
Spalvos aplinkui
Netikėtas supratimas
Dabar suprantu savo draugę, matau jos švytinčias akis ir paklausus, kodėl Lietuva jai tapo tokia svetima, išgirstu atsakymą, kad tik čia ji pasijuto suprasta ir priimta. Lietuvoje jai buvo per daug pesimizmo ir priverstinio bėgimo į niekur. Aš ją suprantu. Matydama čia visų kultūrų atstovus net nesuabejoju, kad jie visi turi tikslą, dėl kurio lekia…
Kad spėtų į darbą, kuris juos traukia į tempą, kad per pietų pertrauką galėtų pabėgioti parke arba kad su seniai matytu kolega išgertų švelnios balintos kavos su dviem šaukšteliais cukraus.
Čia visi žino, dėl ko kas rytą keliasi. Na, ar bent jau man atrodo, kad žino. Pasigendu to savo gimtajame Vilniuje. Čia vairuodami visi pyksta, nes žmonės lekia per perėją, kai jau mirksi žalia šviesa. Anglijoje daugelis skuodžia degant raudonam šviesoforo signalui, o vairuotojai jau seniai su tuo susidraugavę. Mes Lietuvoje, praleidę greitosios pagalbos automobilį, siekiame aplenkti kuo daugiau mašinų, kad tik būtume priekyje. Londono gatvėse žmonės tokioje pačioje situacijoje tik apsidairo, ar jau saugu važiuoti.
Mintys grįžus
Grįžusi savyje radau dar vieną neatrastą sielos kampelį – sujudinau, rodos, labai tvirtus įsitikinimus. Išsimiegojusi po skrydžio jau pirmąją dieną skubėjau automobiliu į Trakus. Norėjau pabūti prie vandens ir paklausti savęs, kur man metas eiti. Dėl ko aš keliuosi kiekvieną rytą? Ir ar tikrai man verta save visuomet raginti? Gal leisti sau dar paieškoti? Tas baseinas, kuriame plaukiojau keturias dienas, jo šviesos naktį ir mintis kedenantis vėjas sudrebino vidų.
Ėmiau dar daugiau ženklų įžvelgti kasdienybėje, stebėti savo emocijas ir nepraeiti pro tai, kas kai kuriems – tik smulkmenos. Dabar mažiau bijau bėgti link savo užrašų, kai aplanko geniali mintis ir daugiau leidžiu sau svajoti, mėgautis vaizdu, kurį matau kas rytą važiuodama į darbą. Paradoksalu, bet būtent Londone – begalinėje kultūrų ir tempo jūroje – išmokau sustoti tam, kad suvokčiau, dėl ko skubu, ko ieškau ir ką noriu rasti.
