Pirmiausiai išsiaiškinkime, kas yra naujiena. Pasak Žurnalistikos instituto lektoriaus Romo Sakadolskio, naujieną sudaro informacija, kontekstas arba aplinkybės, vertinimai arba nuomonės.
„Informacija reikalinga tam, kad gautum pačią žinią, bet jos prasmės faktuose dažnai neįžiūrėsi. Patys faktai nebūtinai yra prasmingi. Prasmingi jie tampa tada, kada yra pateikiamas kažkoks kontekstas: kas įvyko, kodėl tai reikšminga ir kažkas tai įvertina, nurodo, kodėl tai yra prasminga, pateikia vertinimą arba nuomonę. (...) Gera naujiena yra tokia, kurioje matai ir faktinę informaciją, ir aplinkybes, kuriose ta faktinė informacija atsirado, ir kažkieno vertinimą. Dar geriau, jei yra kelių žmonių vertinimas, ypatingai, jeigu yra ginčas“.
Vienas iš DELFI redaktorių Andrius Sarcevičius pataria pirmiausiai apsispręsti, ar rašote nuomonių skilčiai „Vox Populi“ ar „Piliečių naujienoms“.
„Jeigu rašome nuomonę, galime sau leisti vaizdingesnę kalbą, naudoti tokius žodžius kaip tarkim (...) „prisikiaulino“, „prisidirbo“ ir t.t. Jeigu mes rašome informacinio pobūdžio žinutę, naujieną ir ji bus talpinama į DELFI Piliečio naujienų rubriką, tai šiuos vaizdingus žodžius palikim pašnekovams. Tegu pašnekovai, Jūsų kalbinami žmonės sako tuos vaizdingus žodžius, o Jūs tiesiog juos cituokite“, - teigė A. Sarcevičius.
Pasak R. Sakadolskio, piliečių žurnalistikos atstovas – tai žmogus, kuris informuoja kitą pilietį, naudodamas jam prieinamas žurnalistines priemones. Piliečio rankos kiek laisvesnės negu žurnalisto, griežtai vengti nuomonės ar emocijos net ir informaciniame straipsnyje jam neprivalu, ypač, kai pilietis – įvykio liudininkas.
„Nebijočiau teikti vertinimo. Piliečio žurnalistas neturėtų šito vengti, vaidindamas, kad jis nieko bendro neturi. Atvirkščiai – pateikti savo nuomonę yra labai sveika, bet taip pat geras Piliečio žurnalistas bus sau truputėlį skeptiškas ir paieškos kitų nuomonių (...). Jis pripažins savo auditorijai - „aš turiu nuomonę, tai yra mano vertinimas“. Nebijos to padaryti, nebandys vaidinti, kad neturi nuomonės, (...) bet taip pat paieškos, kad būtų ir kitų nuomonių, suvoks, kad galbūt jis ne vienintelis žino teisybę“, - sakė R. Sakadolskis.
Jei ketinate rašyti „Piliečio naujienoms“, verta žinoti apverstos piramidės principą. Pagal jį, svarbiausia informacija pateikiama straipsnio pradžioje, pabaigai paliekamos mažiausiai svarbios detalės. Jei tekstas pasirodytų per ilgas, jį būtų galima trumpinti nuo pabaigos, o svarbiausia informacija nenukentėtų.
„Yra žurnalisto forma – šeši „K“: kas (veikėjas), ką padarė (koks yra veiksmas), kada tai įvyko (laikas), kur tai įvyko (vietos aplinkybės). Tai yra keturi klausimai – kas, ką, kur, kada. Mums į juos reikėtų atsakyti kaip galima greičiau. Ir yra dar du klausimai, į kuriuos paprastai sunkiau atsakyti – kartais galima, kartais ne. Vienas iš jų yra „kaip“ (priemonės, jeigu galima tai paaiškinti), o paskutinis klausimas, į kurį mes visi ieškome atsakymo - „kodėl?“ (kodėl tai įvyko). Pirmiausi dalykai, kurie yra pateikiami, yra apie veikėją, apie veiksmą, apie laiko ir vietos aplinkybes“, - sakė R. Sakadolskis.
Rašydami „Piliečių naujienoms“ elkitės kaip žurnalistai, tik rinkitės šaltinius. Tarkim, apie įvykį Jums papasakojo draugas. Reikėtų rasti dar bent vieną su pirmuoju šaltiniu nesusijusį žmogų, kuris informaciją patvirtintų arba paneigtų. Jei pasitikėsite tik vienu šaltiniu, galite pateikti klaidingą arba šališką informaciją.
„Kaip mes kaip žurnalistai gauname informaciją? Iš tikrųjų yra tiktai trys informacijos šaltiniai: vienas šaltinis esame mes patys, jeigu mes patys savo akimis matėme, savo ausimis girdėjome, patys esame liudininkai. Antra, yra dokumentai, kuriuos mes skaitome. Dokumentus reikėtų suprasti plačiąja prasme – ne tik raštu. Gali būti ir garso dokumentai, vaizdo dokumentai. Ir trečia – su kuo mes bendraujame. Čia tam tikra prasme ir yra Achilo kulnas, nes mes šiandien apie 80 proc. informacijos gauname bendraudami su žmonėmis: ne būdami liudininkais ir skaitydami dokumentus, o bendraudami su tais žmonėmis, kurie skaitė dokumentus, buvo liudininkai arba turi kažką pasakyti. Dėl to žurnalistas ir tikrina“, - teigė R. Sakadolskis.
A. Sarcevičius pataria nerašyti žinutės, jei informacijos šaltinis tėra pats žurnalistas. „Gali būti net taip, kad mes patys papuolėme į kažkokią keblią situaciją, esame pikti, susinervinę ir norime parašyti visą teisybę, bet jeigu norime parašyti visą teisybę, tai rašykime nuomonę, rašykime komentarą. Nerašykime naujieninio teksto, nerašykime informacinės žinutės. Tam reikia šiek tiek atsitraukti ir pakalbinti daugiau šaltinių“, - kalbėjo A. Sarcevičius.
R. Sakadolskio teigimu, vis tik nereikėtų bijoti išdėstyti informacijos ir iš savo pozicijos. „Tas Piliečio žurnalistas, kuris parankioja dar aplinkui ir kitų nuomonių apie kurį nors reiškinį arba įvykį, greičiausiai bus atlikęs geresnį darbą, bet ar gali žmogus kaip liudininkas surašyti „štai ką aš mačiau, štai ką aš girdėjau ir štai kaip man visa tai atrodo“? Atsakymas yra, be abejo, kad taip. Tą kartais daro ir profesionalūs žurnalistai, nuvykę į kokią nors situaciją. Jie pirmu asmeniu paaiškina, ką matė ir girdėjo, ir vėliau atlieka tam tikrus kitus veiksmus, ieškodami prasmės, ieškodami vertinimų, nuomonių iš kitų žmonių“, - teigė R. Sakadolskis.
Rašote nuomonę arba informacinę žinutę?
1) Apverstos piramidės principas: svarbiausia informacija pradžioje
2) Kas ką padarė, kada, kur, kaip, kodėl?
3)Mažiausiai du šaltiniai, nebent autorius – įvykio liudininkas
